Mieli broliai ir seserys Kristuje, brangūs Gintauto artimiausieji šeimos nariai, bičiuliai, bendradarbiai, Pastoracinės tarybos nariai ir visi, kurie šią valandą susirinkote maldoje palydėti pas Viešpatį, nuoširdžiai tikintį, dorą, sąžiningą, darbštų, pareigingą, įsipareigojimų nevengiančio, jautrų bei dėmesingą ir dar daugelį galėčiau vardinti teigiamų charakterio bruožų, kuriais pasižymėjo Gintautas Paulauskas.

Kai susiduriame su mirtimi, ypač, kai ji iš mūsų tarpo išplėšia pakankamai jauną, dar daug ką gyvenime galėjusį nuveikti, mes su liūdesiu atsidūstame: „Kodėl, Viešpatie, kodėl per anksti pasišaukei?“ Tačiau Šventasis Raštas mus moko, kad šiame gyvenime kiekvienam įvykiui yra savas laikas.

Vieną gražiausių Šventojo Rašto tekstų, kalbančių apie laiko supratimą, randame Senojo Testamento Koheleto knygos 3 skyriuje, kuriame skaitome: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti; laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. (...). Laikas verkti ir laikas juoktis; laikas gedėti ir laikas šokti“. (Koh3, 1–2. 4).

Toliau Koheletas sako: „Stebėjau užsiėmimus, kuriuos Dievas žmonėms lėmė. Viskas, ką jis daro, yra tinkama savo laikui. Be to, jis taip įdiegė amžinybę į jų širdį, kad žmogus negali perprasti nei pradžios, nei galo, ką Dievas daro“ (Koh3, 10–11). Taigi, Amžinasis Kūrėjas ne tik sukūrė pasaulį, žmones ir nustatė tam tikrą tvarką bei laiką, bet ir įdiegė amžinybę į mūsų širdis. Anot Senojo Testamento pranašų - laikas savotiškai įvertina ir teisia, bet ir vėl gi, ne pats laikas, o jį nustatęs ir mums dovanojantis Dievas. Naujajame Testamente, laikas įgyja dar kitokią, dar svarbesnę prasmę. Čia jau kalbama ne tik apie laiko tėkmę, bet ir apie jo pilnatvę. 

Apaštalas Paulius Laiške galatams primena: „Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui“ (Gal 4, 4). Laiko pilnatvė – tai laiko išsipildymas, o jei laikas išsipildo, tai paskui lieka tik Dievo amžinybė. Deja apaštalas Paulius įspėja „laikas trumpas“(1Kor 7, 29), o evangelistas Lukas rašo, kad „nežinote nei dienos, nei valandos“(Mt 25,13), kada į žemiškojo gyvenimo laiko pilnatvę – amžinybę – kiekvieną iš mūsų pasišauks Viešpats! Šių žodžių prasmę pilnai suvokiame, kai susiduriame su mirtimi. Ji beveik visada ištinka nelauktai, netikėtai, tarsi vagis ateina ir išsineša.

Belieka kartu su pranašu Jeremijumu atsidūsti: „Aš žinau, VIEŠPATIE, kad ne žmogus sau kelią lemia. Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio, nei savo žingsnius gyvenime pakreipti.“ (Jer10, 23). Jeremijas tvirtina, kad gyvenimo kelio ir tikro pasitenkinimo savo viduje žmogus neras. Tas kelias driekiasi už mūsų ribų. Viską, pradedant gyvenimu, talentais, gebėjimais Dievo plano įgyvendinimui, mes gauname iš Kūrėjo, kuris pasirūpina ir skiria laiką tam planui įgyvendinti.

Gintauto gyvenimas buvo kupinas savęs aukojimo kitiems dvasios. Jo trumpa, bet darbais turtinga biografija liudija apie jo meilę Dievui ir artimui, apie jo darbštumą, pareigingumą, nesavanaudišką darbą visuomeninėje veikloje. Ir tai, be abejo, nulėmė šeima, kurioje jis augo.

Pirmiausia, čia jis gavo tvirtus gyvenimo pagrindus. Antra, šeimoje jis įgijo meilės tėvynei pagrindus, nes tėvelis, kaip ir kiekvienas sovietų okupacijos metais, patriotas 1949 metais buvo nuteistas 25 metams kalėti Sibiro lageryje. Po Stalino mirties 1956 metais amnestuotas ir 1991 metais jau po mirties - reabilituotas. Grįžęs į Lietuvą, sukūrė šeimą, kurioje augo guvus, Dievo talentais ir išmintimi apdovanotas Gintautas.

Nevardinsiu visų mokslų ir laipsnių, kuriuos buvo įgijęs Gintautas, bei užimamų jo pareigų. Apie tai galima pasiskaityti nekrologe. Tik atkreipsiu dėmesį į jo nesavanaudišką, pasiaukojantį darbą parapijoje.

Nuo 2009 metų būdamas parapijos Pastoracinės tarybos ir Ekonominės tarybos nariu, negailėdamas nei laiko, nei jėgų nuoširdžiai talkino klebonui sprendžiant įvairias ūkines bei finansines problemas parapijoje. Jo santūrus, dalykiškas, principingas, svarus žodis dažnai padėjo išspręsti iškilusias problemas bei Pastoracinei tarybai priimti tinkamus sprendimus. Aktyviai dalyvavo parapijos renginiuose, talkose. Sekmadieniais ir švenčių metu dažnai skaitė Šventojo Rašto skaitinius. Ne kartą bažnyčią rėmė finansiškai.

Už nuopelnus parapijai Gintautas 2010 metais buvo apdovanotas Šiluvos Dievo Motinos medaliu, 2012 m. už nuopelnus, dalyvaujant parapijos gyvenime ir aktyviai sprendžiant socialines bei pastoracines parapijos problemas, Gintautas buvo apdovanotas Padėkos ženklu „Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia“, 2014 m. – jubiliejiniu medaliu „Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia 1934-2004-2014“ .

Mielieji, Bažnyčios tėvai tvirtina, jog mes esame keliaujanti Bažnyčia. Vadinasi kiekvienam mūsų yra skirta tam tikra misija. Apie tai apaštalas Paulius sako: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. […] Ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties“ (Rom14, 7. 8b).

Iš tiesų, visas gyvenimas yra kelionė: nuo pat žmogaus prasidėjimo iki paskutinio atodūsio. Kiekviena Viešpaties duota diena, kiekviena valanda ar minutė yra reikalinga kaip galimybė žengti dar vieną žingsnį link pagrindinio tikslo - Dievo. Gintautas šią kelionę jau užbaigė, jis jau pasiekė galutinį tikslą. Jėzus davė pažadą: „Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas. Kas tiki mane, - nors ir mirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).

Mes, tikintieji, tikime, kad visi Jėzaus pažadai išsipildo. Jėzus prisikėlė ir tai garantas visiems, kurie Jį tiki, gyventi kartu su Juo amžinai Dangaus karalystėje. Tegul mūsų nuoširdi malda palydi Gintautą į amžinuosius Tėvo namus. Amen.