Mieli tikintieji, šiame velykiniame laikotarpyje pagrinde skaitome Evangelija pagal Joną, kurią kai kurie egzegetai vadina meilės Evangelija. Iš tiesų niekur nėra parodyta tiek daug Dievo meilės, gailestingumo ir šviesios vilties nei čia. Tik apaštalas Jonas užrašė gerai mums žinomą Jėzaus ištarmę: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“(Jn3, 16).

Jėzus nepriskiria sau jokios garbės, Jis sako: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą“(Jn 19, 5), todėl „man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė“(Jn 9, 4). Ką tik išgirdome vieną gražiausių Jėzaus palyginimų apie vynmedį ir šakeles. Tai viena iš atsisveikinimo kalbų, pasakytų Paskutinės vakarienės metu.

Ši nuostabi Evangelijos ištrauka kalba apie Jėzaus ir apaštalų vienybę, kurią Jono Evangelijoje Jėzus palygino su vynmedžio kamieno ir šakelių bendrumą. Tačiau sakydamas: „Aš esu tikrasis vynmedis“(Jn 15, 1a), Jėzus pabrėžia „o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių“(Jn 15, 1b-2).

Taigi, pats dangiškasis Tėvas rūpinasi vynmedžiu, kiekviena jo šakele, - kiekvienu Kristaus mistinio Kūno - Bažnyčios nariu. Kitaip tariant kiekvienu iš mūsų, kurie per krikštą esame įsišaknyję Jėzuje. Mums nereikia daryti kažką ypatingo ir išskirtinio, mes jau esame Jame, o Jis – mumyse. Antrajame skaitinyje iš apaštalo Jono Pirmojo laiško girdėjome: „Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė“(1Jn 3, 23- 24). Šis vienijimo darbas tęsiasi ir tęsis iki amžių pabaigos.

Jis ir šiandien kviečia: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje“(Jn 15, 4). Duoti vaisių – tai gyventi taip, kaip moko Jėzus. O Jis iš mūsų visada laukia trijų dalykų: meilės, drąsos ir laisvės. Vėlgi apaštalas Jonas moko: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“(1 Jn 3, 18). Tai nėra lengva, todėl Jėzus ir sako, kad vynininkas „kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių“. Mūsų meilę dažnai temdo egoizmas, puikybė ir kitos ydos, kurios eikvoja mūsų energiją, bet neduoda vaisių. Būtent jos turi būti apvalytos arba visai išpjautos. Jėzus visus mus ragina: „Pasilikite manyje, tai ir Aš jumyse pasiliksiu“(Jn 15,4). 

„Pasilikti Jame“ nereiškia tik sekmadienį ateiti į bažnyčią, kas rytą ir vakarą sukalbėti maldas, bet tai yra kur kas daugiau. „Pasilikti Jame“, tai pirmiausia išpažinus Jėzų, priimti Jį savo asmeniniu Viešpačiu ir Išgelbėtoju, sekti Jo mokslą ir turėti su Juo artimą ryšį, santykį. Tai yra kiekvieno asmeniškas apsisprendimas. Tai kiekvieno mūsų laisvas pasirinkimas. Ir šiam pasirinkimui reikalinga drąsa. Reikia išdrįsti atsisakyti savo senojo „aš“, patogaus gyvenimo, prisirišimo prie daiktų, turto ir kūniškų malonumų. Tam reikalinga drąsa, kurią suteikti gali tik Jėzus. Jis tvirtina „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“(Jn 15, 5). Kas atsiskirs nuo Jėzaus „bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs“(Jn 15, 6).

Šv. Augustinas šią ištarą taip komentuoja: „Šakelės laukia viena iš dviejų – arba vynmedis, arba ugnis; jei ji nėra vynmedyje, atsidurs ugnyje; taigi, kad neatsidurtų ugnyje, tegu būna vynmedyje.“ Apsispręsti kiekvienas turi asmeniškai, individualiai. Taigi, nėra meilės be laisvės, ir nėra laisvės be drąsos. Visa tai mes atrandame Kristuje, būdami viena su Juo.

Mielieji, gegužė – gražiausias metų mėnuo. Gamta pasipuošusi įvairiaspalviais, kvepiančiais žiedais, prisotintas nuostabių paukščių garsų. Tad nenuostabu, kad šis mėnuo skirtas mūsų dangiškajai Motinai Marijai pagerbti, o pirmasis sekmadienis skirtas prisiminti mūsų žemiškąsias motinas.

Marija moterims yra nuoširdaus tikėjimo bei gražios, tegu ir skausmingos, bet palaimintos motinystės pavyzdys. Ji išnešiojo Jėzų savo įsčiose, rūpestingai Jį užaugino, Juo rūpinosi, mylėjo Jį nuolankiai, jautriai, kantriai išgyveno Jo kančias. Marija viską ramiai, tyliai išgyveno savyje, nei žodžiu, nei jokiu veiksmu neprieštaraudama Jėzaus pasirinkimui –atiduoti gyvybę už žmonijos nuodėmę. Ji žinojo, kad tokia yra Dievo valia, Ji pati paklusniai vykdė Jo valią, todėl nesipriešino Dievo Sūnaus likimui. 128 psalmėje Dovydas tvirtina, jog laimingas žmogus, kuris Viešpaties bijo. Jam jis sako: „Tavo žmona bus lyg vaisingas vynmedis tavo namų židinyje, o vaikai – lyg vynmedžio atžalos prie tavo stalo“ (Ps 128, 3).

Kaip gražu! Tikinčiojo žmogaus žmona prilyginama vynmedžiui, o vaikai - vynmedžio atžaloms. Manau nė vienam nekyla abejonių, kad didele dalimi vaiko harmoningas vystymasis priklauso nuo motinos. Svarbu, kad jos meilė nebūtų egoistinė, savanaudiška. Tokia meilė slopins vaiko savarankiškumą, pasitikėjimą savimi.

Mielos mamos, šios dienos Dievo žodis moko, kad gyventi prasmingai ir vaisingai įmanoma tik vienybėje su Jėzumi, kuris yra tikrasis vynmedis, o mes Jo šakelės. Todėl svarbiausioji motinų pareiga padėti savo atžaloms pažinti Jėzų, Jo meilę, kad prigludę prie dieviškojo vynmedžio, galėtų maitintis Jo gyvybės syvais, o laikui atėjus atiduotų Jam subrandintus vaisius. Amen.