Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien, Švč. Trejybės sekmadienį, prisimename kertinę mūsų tikėjimo į Triasmenį Dievą tiesą. Šv. Augustinas rašo: „Perskaičiau visus raštus, kuriuos galėjau, ir jie visi liudija tą pačią, paveldėtą iš apaštalų, tiesą, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienodi dievyste”.

Senojo Testamento knygose nerandame aiškaus liudijimo apie triasmenį Dievą. Vis dėlto Senojo Testamento Dievas yra gyvas Dievas, mylintis Dievas, apsireiškęs Abraomui ir Mozei, kalbėjęs per pranašus. Ypatingai savo tikėjimą vienu Dievu aprašo karalius Dovydas savo psalmėse. Jis visus skatina teikti Dievui garbę ir šlovę. 99-oje psalmėje jis kviečia: „Džiaugsmingai džiūgaukit, visos šalys! Linksmai tarnaukite VIEŠPAČIUI, artinkitės prie jo su džiugia giesme. Žinokite, kad VIEŠPATS - Dievas. Jis mus sukūrė, ir mes priklausome jam, mes – jo tauta ir jo kaimenės avys” (Ps 100, 1-3).

Naujajame Testamente nuo pat pirmųjų puslapių aptinkame Švč. Trejybės asmenis. Pirmą kartą išgirdome, kai angelas apreiškė Marijai, jog ji būsianti Dievo Motina: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus” (Lk 1, 31–32). Taip pirmą kartą sužinome, kad Dievas turi amžinąjį Sūnų, kuris iš Marijos gaus savo žmogiškąją prigimtį. Kai Marija nustebusi klausia, kaip tai įvyks, angelas ją nuramina: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu, todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo sūnumi” (Lk 1, 35). Taip ne tik atskleidžiamas įsikūnijimo slėpinys, bet ir išvardijami visi trys Švenčiausiosios Trejybės asmenys: Aukščiausiasis, Aukščiausiojo Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Antrą kartą apie Švenčiausiąją Trejybę skaitome Evangelijoje pagal Luką, kai Jėzus krikštijosi Jordano vandenyse. Evangelistas Lukas liudija: „Kai visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant Jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: ‘Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi’” (Lk 3, 21–22).

Šiame pirmajame viešame Jėzaus pasirodyme dalyvauja visa Švenčiausioji Trejybė. Šios dienos Evangelija dar kartą kalba apie Triasmenį Dievą. Jėzus prieš pakildamas į dangų mokiniams kalbėjo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“(Mt 28, 18). Čia akivaizdžiai galima įžvelgti, jog yra Tas, kuris duoda ir Tas, kuris priima. Davimas būdingas Tėvui, Jis apdovanoja Sūnų, kuris priima mylinčio Tėvo žinią, reikalingą mūsų išganymui. Turim atkreipti dėmesį į žodį „valdžia“: „Man duota visa valdžia“ Mes valdžią suvokiame kaip gebėjimą palenkti savo valiai, galią įsigyti, turėti ir valdyti. Tačiau Jėzaus valdžia reiškia gebėjimą apiplėšti save, dovanoti save praturtinant kitus.

Apaštalas Paulius laiške filipiečiams rašo: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, (...) tapdamas panašus į žmones. (...) jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“(Fil2, 6-8). Toliau Jėzaus žodžiuose: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (Mt 28, 19) įžvelgiame ir trečiąjį Trejybės Asmenį – Šventąją Dvasią, kurią krikščionys gauna per Krikštą, vėliau per kitus sakramentus. Jos veikimas pasireiškia vienijant ir buriant žmones į bendruomenę, - Kristaus mistinį Kūną – Bažnyčią.

Jėzus Atsisveikinimo kalboje sakė, kad Tėvas Jo vardu atsiųs Globėją – Šventąją Dvasią: „jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“(Jn 14, 26). Dar vieną svarbų dalyką, kurį aprašo evangelistas Jonas, glūdi Jėzaus ištarmėje: „Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“(Jn16, 15). Kitaip tariant, Švenčiausioji Trejybė visada veikia kartu ir išvien: visa ką turi Tėvas, yra ir Sūnaus, o Šventoji Dvasia tai ima ir duoda savo Bažnyčiai, tai yra savo žmonėms. Taigi akivaizdu, jog yra vienas Dievas trijuose asmenyse, bet ne trys skirtingi dievai.

Mielieji, mums sunku suprasti Švč. Trejybės paslaptį, kurią apreiškė Kristus. Apreiškimas mums sako, kad Dievas yra šeima, Trys asmenys tobuloje vienybėje, meilėje. Žmogiškoji meilė taip pat, nors nėra tobula, suvienija šeimą, Bažnyčios bendruomenę, tautą. Tačiau iki galo suprasti Švč. Trejybės paslaptį žmogaus protas nepajėgus. Kartą kažkur skaičiau apie tai, kaip kunigas nuoširdžiai ir ilgai tikintiesiems aiškino apie Švč. Trejybę.

Baigdamas homiliją jis pasakė: „Švenčiausioji Trejybė – tai didžiausia paslaptis, kurios nei vienas žemės gyventojas neįstengs perprasti“. Kunigo klausęs žymus teologas ištarė: „Tas vienas sakinys atstoja visą pamokslą, nes jis vienintelis nuskambėjo įtikinamai“. Nors sunku suprasti Švč. Trejybės paslaptį, viena aišku, jog Dievo esmė yra bendrystė. Kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai mes negalim gyventi be bendrystės, be meilės ryšio. Amen.