Mieli broliai ir seserys Kristuje, Šventosios Dvasios atsiuntimu baigėsi velykinis laikas. Švč Trejybės iškilme tęsiasi taip vadinamas eilinis laikas. Šis, dešimtasis eilinio laiko sekmadienis, skirtas Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo pagarbinimui, primena, kad Velykų laikas niekada nesibaigia. Kiekvienos šv. Mišios yra mūsų Viešpaties Kristaus aukos ant kryžiaus ir Jo Prisikėlimo sudabartinimas. Daugiau nei du tūkstantmečiai mus skiria nuo to laiko, kai pats Dievas buvo nužengęs į žemę, tapo žmogumi, mokė žmones gyventi meilėje ir vienybėje su Dievu ir tarp savęs. Šiandien išgirdome testamentinius Jėzaus žodžius, kuriuos Jis ištarė Paskutinės vakarienės metu: „„Imkite, tai mano kūnas!” (...) „Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį”(Mk 14, 22.24). Kitaip tariant Jėzus paliko save mokiniams kaip maistą. Ir šį nurodymą nuo pirmųjų dienų krikščionys ištikimai vykdo. Apaštalų darbų knygoje antrajame skyriuje skaitome: „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi garbindami Dievą ir buvo visos liaudies mylimi“(Apd 2, 46-47).

Išgirdome, jog pirmieji krikščionys „buvo visos liaudies mylimi“. Tuo tarpu, kai Jėzus pirmą kartą Evangelijoje pagal Joną prabilo apie savo kūno valgymą: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę” (Jn 6, 51), daugelis Jo mokinių pasitraukė. Net apaštalai trumpam buvo susvyravę. Tik, kai Jėzus paklausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?”, Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius” (Jn 6, 67–68).

O ką šiandien, mieli klausytojai, atsakytumėt į šį Jėzaus klausimą? Ką jūs manote apie Kristaus Kūno ir Kraujo slėpinį? Su kokiomis mintimis artinatės ir priimate Švč. Komuniją? Galbūt tai tapo įprasta ceremonija, kurią priklauso atlikti, nes taip priimta, taip visi daro.

Vienoje katechezėje popiežius Pranciškus kalbėjo, jog Komunija yra vienijimasis su Jėzumi. Tai ne dvasinė Komunija, kurią gali priimti bet kur ir bet kaip. Tai sakramentinė Komunija su Kristaus Kūnu ir Krauju. (plg. pop. Pranciškus, 2018 03 21). Toliau popiežius kalbėjo: „Mes švenčiame Eucharistiją, maitindamiesi Kristumi, kuris dovanoja save tiek Žodyje, tiek Altoriaus sakramente, darydamas mus panašius į jį. Pats Jėzus sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Jėzaus gestas, kuriuo jis dovanoja savo Kūną ir Kraują mokiniams Paskutinės vakarienės metu, ir šiandien tęsiasi per kunigų ar diakonų tarnystę.“(Pop. Pranciškus, 2018 03 21).

Taigi, kiekvieną kartą priimdami Komuniją panašėjame į Jėzų, tampame vis labiau perkeičiami į Jėzų. Panašiai kaip duona ir vynas perkeičiami į Viešpaties Kūną ir Kraują, taip ir tie, kurie su tikėjimu jį priima, perkeičiami į gyvą Eucharistiją. Be to, Švč. Komunija yra mūsų gyvybės šaltinis. Pats Jėzus mokiniams kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 53). Šiam Jėzaus kvietimui turim atsakingai ir rimtai pasirengti.

Apaštalas Paulius įspėja: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties kūnu ir krauju“(1Kor 11, 27). Apaštalas kviečia ištirti save, ir jei jautiesi padaręs sunkią nuodėmę, atlikti išpažintį, priimti Susitaikinimo sakramentą ir tik tada priimti Komuniją. Apibendrinant, noriu atkreipti dėmesį, kad priimantieji Komuniją yra daug tvirčiau susivieniję su Jėzumi. Kartu Jis visus tikinčiuosius vienija viename kūne – Bažnyčioje.

Komunija atnaujina, sustiprina bendrystę vienų su kitais, suaktyvina įsitraukimą į krikščionių bendruomenę. Todėl norėdami teisingai ir nuoširdžiai priimti už mus paaukotą Kristaus Kūną ir Kraują, mes turėtume atpažinti Kristų kiekviename žmoguje. Ir dar vienas dalykas, į ką turėtume atkreipti dėmesį. Jėzus kalbą baigė, sakydamas: „aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje.“(Mk 14, 25). Švenčiant Eucharistiją Bažnyčia visada prisimena šį Jėzaus pažada ir ragina žvelgti į Tą, Kuris ateis. Mielieji, Kristus kviečia mus bendrystei vieni su kitais. Mažiausia tos bendrystės ląstelė yra šeima, kurios aukščiausias autoritetas yra tėvas.

Šiandien Bažnyčia kviečia mus dėkoti Dievui už tėvystės dovaną. Tėvo pašaukimas yra suteikti savo vaikui, ypač sūnui, tapatumą būti jam autoritetu. Jei tėvas nesugeba būti autoritetu savo vaikams, jei jiems, ypač berniukui trūksta tėviškos meilės, tai iškyla pavojus, kad berniukas praras daugelį vyriškų sugebėjimų: iniciatyvumą, veiklumą, analizavimą, globojimą, kovą ir daugelį kitų savybių. Tėvystė yra malonė ir dovana, amžino Dievo vaisingumo slėpinio reiškėja. Tik žinant, kad Dievo slėpinys yra tėviškumo šaltinis, mes galime į žmogų kreiptis „tėve“. Toks kreipinys įpareigoja žemiškąjį tėvą siekti tobulumo kaip dangaus Tėvas. Tėvystė, priimta ne kaip teisė, o kaip Dievo dovana ar pašaukimas padeda šalia esančiam asmeniui – vaikui visapusiškai bręsti. O, kad mūsų žemiškieji tėvai būtų tokie, kad per juos vaikai galėtų suprasti, kodėl prasmingiausias Dievo vardas yra Tėvas! Kiek daug problemų išsispręstų, kiek meilės ir gėrio patirtų žmonija. Amen.