Mieli tikintieji, šiandien išgirdome du trumpučius palyginimus iš Evangelijos pagal Morkų. Kaip žinia Jėzaus sekėjai daugumoje buvo paprasti žmones, todėl Jėzus jiems dažnai kalbėjo palyginimais. Tačiau evangelistas Matas rašo, jog Jėzus kalbėjo palyginimais, „kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: „Aš atversiu savo burną palyginimais, skelbsiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus”(Mt 13, 35).

Pagrindinė palyginimų tema – Dangaus karalystė. Paprastai jie prasideda: „Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?“(Mk 4, 30). Arba „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su...“(Mt 13,24). Ir tuomet sekė klausytojams gerai pažįstami dalykai, susieti su kasdieniniu gyvenimu, kuris besiklausantiems buvo artimas ir pažįstamas.

Paprastai palyginimai buvo susieti su šeimininko - tarno – prievaizdo santykiais, gyvenimiškais praradimais ir atradimais (pvz.: apie paklydusią avį, pamestą drachmą, paslėptąjį lobį, rastą perlą), kai kurie palyginimai susieti su vynmedžiais, vestuvine puota, sėja, garstyčios grūdeliu, raugu, ežeran užmestu tinklu ir kt.

Šio sekmadienio palyginimai iš Evangelijos pagal Morkų, kaip minėjau trumpi, tačiau tarpusavyje susiję. Abu apie Dievo karalystę, kuri palyginama su sėja, sėklos augimu, pjūtimi. Pirmajame palyginime pabrėžiama, kad sėkla pati savaime negali pasisėti, tačiau tolimesnis jos augimas nuo žmogaus jau nebepriklauso. „Ar jis miega, ar keliasi, ar naktį, ar dieną, sėkla dygsta ir auga jam visiškai nežinant kaip“(Mk 4, 27). Taigi pasėjęs sėklą, žmogus gali ilsėtis, nes tolimesnis sėklos gyvenimas nuo jo nebepriklauso. Žinoma ūkininkai paprieštarautų šiam mano pasakymui, nes jie puikiai žino, kiek dar daug triūso turi įdėti, kad gautų gerą derlių. Tikra tiesa. Ir vis dėlto pagrindas yra sėkla.

Pamenu vieno tremtinio liudijimą. Jis papasakojo, kad Sibiro žmonės pavasarį suberdavo arba pasodindavo sėklą į dirvą ir – tiek žinios. Tik tremtiniai lietuviai iš įpratimo puoselėjo sodinukus. Tačiau derlius menkai tesiskirdavo. Mat Sibiro žemė buvo derlinga, užteko visko ir piktžolėms, ir pasėliams. Bet ką omeny turėjo Jėzus, sakydamas šį palyginimą? O gi tai, kad Dievo karalystės skelbimas kyla ne iš išorės, bet iš vidaus. Tai priklauso ne nuo sėjėjo pastangų, ne nuo to į kokią dirvą jis bers sėklą, bet nuo pačios sėklos.

Tai Dievo žodis daro perversmą žmogaus sieloje, tai jis perkeičia mąstymą, protą ir mintis. Ir tai didelė Dievo malonė, kuria apdovanojamas žmogus. Pagaliau ir mes atsiradome iš pasėtos vyro sėklos motinos įsčiose. Tačiau, kaip vaikas įsčiose vystosi, auga jau nebepriklauso nei nuo mamos, nei nuo tėvo. Paprastai mes sakome, kad tai Dievo valia. Mums sunku suvokti, kaip Jis tai atlieka, lygiai kaip sunku suvokti ir daugelį kitų dalykų, kurie vyksta su mumis visiškai be mūsų pastangų. Taigi galima padaryti išvadą, jog Dievas pasėja žmogaus širdyje tikėjimo sėklą – Dievo Žodį ir pats rūpinasi jos augimu; „jis dygsta ir auga žmogui nežinant kaip“. Antras palyginimas apie mažiausią sėklą, iš kurios augdamas augalas pralenkia dydžiu visas daržoves.

Apie Dievo veikimą pasaulyje ir sielose per mažus dalykus Senajame Testamente vaizdingai aprašo pranašas Ezekielis. Jis perteikia Viešpaties Dievo žodžius: „Aš pats paimsiu ūglį nuo aukštojo kalno (...). Nulaušiu patį trapųjį nuo jo aukščiausių ūglių. Aš pats jį pasodinsiu į aukštą, didingą kalną (...), kad sukrautų pumpurus, neštų vaisių ir taptų puikiu kedru“ (Ez 17, 22-23). Vadinasi, viskas prasideda nuo mažų dalykų – nuo trapiausio ūglio. Svarbiausia, kad juo rūpinasi pats Dievas. Apie mažumą skaitome ir kitoje, Makabėjų knygoje. Joje aprašomas Izraelio tautos išgelbėjimas, kurį Dievas įvykdė per Matatijo šeimą.

Vienas sūnų Judas sakė: „Dangaus akivaizdoje nėra skirtumo tarp išgelbėjimo per daugelį ar nedaugelį. Pergalė mūšyje nepriklauso nuo kariuomenės gausumo, bet nuo jėgos, kuri ateina iš dangaus“ (1Mak 3,18-19). Tą pati mintis kaip minėjau tęsiama antrajame šios dienos palyginime. Čia Jėzus apie Dievo karalystę sako: „Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves“ (Mk 4,31).

Jei mes jausdami savo menkumą, su pasitikėjimu priimsime iš Dievo rankų Jo malonės pagalbą, tai mūsų tikėjimas kaip sėkla dirvoje pamažu duos vaisių. Taip kaip „Žemė savaime duoda derlių ‒ pirma stiebą, paskui varpą, vėliau sunokusius grūdus varpoje“(Mk 4, 28), taip ir žmoguje gimsta, auga ir bręsta tikėjimas.

Tikėjimas pasiekiamas mažais žingsneliais, ne iš karto. Ir šis vyksmas priklauso ne vien nuo mūsų pastangų. Dievas mums įdiegia troškimą ir jėgų siekti šventumo. Mums tereikia leistis Jo vedamiems ir nebandyti iš anksto planuoti ateitį, jog bus taip, kaip įsivaizduojame, kaip turi būti.

Popiežius Pranciškus komentuodamas šią Evangelijos ištrauką vienoje katechezėje kalbėjo: „Dievo karalystė nėra šou, spektaklis, ir tikrai ne karnavalas.(...). Dievo karalystė yra tarp mūsų taip, kaip sakė Jėzus, tačiau ji ateina ir auga nepastebimai, nekurdama spektaklio, nes Šventoji Dvasia ją augina mumyse, leidžia sėklai sudygti, kad duotų vaisių.(...). Mes turim prašyti, kad Šventoji Dvasia mumyse ir Bažnyčioje sudaigintų Dievo karalystės sėklą: Dievo karalystė neapsireiškia puikuodamasi ar didžiuodamasi, ji nemėgsta reklamos: ji nuolanki, nepastebima, šitaip ji auga“ (2017 11 16). Amen.