Mieli Šiluvos piligrimai, brangūs tikintieji, susirinkę švęsti šioje šventovėje Eucharistijos. Šiluva brangi mums tuo, kad čia išgyvename artimą ryšį su mūsų dangiškąja Motina Marija ir jos Sūnumi Jėzumi Kristumi. Ši vieta brangi kiekvienai dorai, Dievą mylinčiai širdžiai.  

Ryt minėsime Lietuvai skaudžią datą, kai prieš 80 metų sovietų okupantai pradėjo kruviną teroro aktą - masinius Lietuvos piliečių trėmimus į Sibiro gilumą. Ši diena kartu primena melo, veidmainystės, klaidingų priesaikų kupiną gyvenimą. Daugelis turbūt prisimenate, kiek prasimanytų trukdžių, draudimų buvo išgalvota, kad tik užkirsti tikintiesiems galimybę atvykti į šventas vietas, ypač į Šiluvą, pašlovinti Viešpatį ir paprašyti Motinos Marijos užtarimo.

Beveik 50 metų tęsėsi aršus Dievo karalystės puolimas, stengiantis su šaknimis išrauti ją iš tikinčiųjų širdžių. Okupantų ir jų pakalikų siautėjimą galėtume apibudinti apaštalo Pauliaus laiške romiečiams žodžiais: „Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius (...). Jie nesirūpino pažinti Dievą (...). Todėl jie pilni visokio neteisumo,piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų“ (Rom1, 25. 28-29). Sovietų okupacija buvo sunkus išbandymas Lietuvos žmonėms. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek tremtyje į dangų kilo maldos ir giesmės, prašant Mergelės Marijos užtarimo bei Dievo malonės – gražinti laisvę ir nepriklausomybę.

Šiandien Išgirdome du palyginimus iš Evangelijos pagal Morkų. Kaip žinia Jėzaus sekėjai daugumoje buvo paprasti žmones, todėl Jėzus jiems dažnai kalbėjo palyginimais. Pagrindinė palyginimų tema – Dangaus karalystė. Ji palyginama su klausytojams gerai pažįstamais dalykais, su kasdieniniu gyvenimu, kuris besiklausantiems buvo artimas ir pažįstamas. Ką tik girdėtose palyginimuose Jėzus Dievo karalystę palygina su sėja, savaiminiu sėklos augimu – pirmajame palyginime, o antrajame – apie mažytę sėklą, iš kurios išauga didelis krūmas. Įdomu, ką turi omeny Jėzus, sakydamas šiuos palyginimus? Pirmajame palyginime aiškiai atskiriamas ūkininko triūsas nuo sėklos augimo. Ūkininkas turi paruošti dirvą, pasėti sėklą, o vėliau, sunokus derliui, jį nuimti. Sėklos augimo procesas nuo žmogaus nepriklauso: „ar jis miega ar keliasi, dieną ar naktį, sėkla dygsta ir auga jam nežinant kaip“(Mk 4, 27). Tokiu būdu Jėzus nori pasakyti, kad kaip sėklos gyvybinė galia nepriklauso nuo žmogaus triūso, taip ir Dievas veikia per savo Žodį.

Mes žinome, kad Dievo karalystė yra tarp mūsų, kad Jo Dvasia veikia mumyse, bet jos veikimas mums yra paslaptis. Daugelis jūsų turite sodus. Ne kartą esu girdėjęs nuostabą, kad nežinia kaip išdygsta visiškai nesodintos gėlės ir, atvirkščiai, pasodinta sėkla visai nesudygsta. Iš tremtinių teko girdėti, kad Sibiro žmonės pavasarį suberdavo sėklą į dirvą ir – tiek žinios. Tik tremtiniai lietuviai iš įpratimo puoselėjo sodinukus. Tačiau derlius menkai tesiskirdavo. Taip ir Dievo Žodžio veikimas nesukontroliuojamas, mes negalim juo manipuliuoti, jam vadovauti. Taip ir su mūsų tikėjimu. Tai didelė Dievo dovana. Tai, kad mes nežinome, kaip tikėjimas auga mumyse, verčia mus melstis, kontempliuoti, pasinerti į Dievo meilę, pasitikėti Dievo galia. Augimas iš tiesų vyksta vien Dievo dėka. Nes tik Jis vienas žmogaus gyvenime padaro tai, ko negali padaryti joks žmogus. Antras palyginimas apie mažiausią sėklą, iš kurios augdamas augalas pralenkia dydžiu visas daržoves.Dabar Jėzus apie Dievo karalystę sako: „Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves“ (Mk 4,31). Jei mes jausdami savo menkumą, su pasitikėjimu priimsime iš Dievo rankų Jo malonės pagalbą, tai mūsų tikėjimas kaip sėkla dirvoje pamažu duos daug vaisių. Taip kaip „Žemė savaime duoda derlių ‒ pirma stiebą, paskui varpą, vėliau sunokusius grūdus varpoje“(Mk 4, 28), taip ir žmoguje gimsta, auga ir bręsta tikėjimas.

Tikėjimas pasiekiamas mažais žingsneliais, ne iš karto. Ir šis vyksmas priklauso ne vien nuo mūsų pastangų. Dievas mums įdiegia troškimą ir jėgų siekti šventumo. Mums tereikia leistis Jo vedamiems ir nebandyti iš anksto planuoti ateitį, jog bus taip, kaip įsivaizduojame, kaip turi būti. Dažnai, nepavykus planui, gimsta aimana: „Viską darau, o Dievo nejaučiu“. Būkime kantrūs, Dievas tikrai žino, ką daro. Prisiminkime pirmuosius apaštalus. Kad žemėje įsteigtų savo karalystę, Viešpats išsirinko ne stipriausius, išsilavinusius, kilmingus asmenis, bet kuklius, dauguma jų buvo žemos kilmės žvejai, neišsilavinę, pilni trūkumų ir be tvirto materialiojo pagrindo.

Apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašo: „Dievas pasirinko kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“ ( 1Kor 1,27). Pirmieji krikščionys savo aplinkos požiūriu būdami „maži“ ir netobuli, Šventosios Dvasios paveikti perkeitė tą visuomenę iš vidaus. Jie nešė dieviškąją Kristaus žinią ne tik žydams, bet ir pagonims. Pirmųjų krikščionių bendruomenė buvo tarsi Jėzaus pasėtas mažytis garstyčios grūdelis didžiuliame lauke. Mes taip pat šiame sekuliariame pasaulyje esame tarsi mažyčiai grūdeliai, lyginat su tuo, ką yra numatęs per mus Viešpats nuveikti šioje žemėje. Mes neturime pamiršti, jog esame silpni, nuodėmingi ir dažnai sunku atsispirti pagundai pasiduoti nerimui, pesimizmui bei nusiminimui. Tačiau turime žinoti, kad Viešpats visada yra šalia, visada padės, nors kartais jaučiamės Jo apleisti. Jis veikia mus neregimu būdu, tačiau ištikimai, nenuleisdamas nuo mūsų akių.

Sunkiausiomis akimirkomis žvelkime į dangiškąją Motiną Mariją, kuri būdama silpna mergaitė, nedvejodama pakluso Dievo valiai - tapti Jo Sūnaus įsčiomis, nors per tai patyrė daug nepatogumų, sielvarto ir skausmo. Ir mes, nepaisant gyvenimo iššūkių, būkime ištikimi Kristaus mokslui. Tegul mumyse pasėti, kad ir mažyčiai tikėjimo grūdeliai dygsta, auga ir duoda gausų derlių. Skaudžiomis gyvenimo akimirkomis žvelkime į Nukryžiuotąjį ir išgirskime palaimingus žodžius: „(...) jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Amen.