Mieli tikintieji, daugelyje Evangelijų vietų mes susiduriame su Jėzumi, atpažindami Jame tikrą Žmogų ir tikrą Dievą. Kai ką priminsiu.

 

Evangelistas Matas aprašo, kaip po pasninkavimo dykumoje, velnias kaip ir kiekvieną žmogų Jį gundo, įvairiais pasiūlymais. Taip velnias išbando Jėzaus žmogiškąją prigimtį. Tačiau Jėzus atsispiria visoms pagundoms ir trumpai pavaro gundytoją, sakydamas: „Eik šalin, šėtone!“ (Mt 4, 10). Taip ir mes turėtume atsispirti pasaulio gundymams, kurie nuolat mus užgriūva.

Evangelistas Lukas aprašo Jėzaus žmogiškąją baimę, jaučiant artėjančią kančią ir mirtį. Alyvų kalne Jis karštai meldėsi: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!“(Lk 22, 42). Tuo tarpu šalia žmogiškųjų bruožų akivaizdūs dieviškieji. Tai nežemiški pagydimai iš įvairių nepagydomų ligų, tai žmonių pamaitinimas, turint vos kelis kepaliukus duonos ir keletą žuvelių, našlės vaiko prikėlimas iš numirusių ir kita. Kartais abi prigimtys pasireiškia kartu. Prisiminkime Lozoriaus prikėlimą iš numirusių. Būdamas tikras žmogus, Jėzus liūdi ir susigraudina dėl mirusio draugo, kuris jau keturias dienas išgulėjo kapo rūsyje. Tačiau, kai atėjo prie kapo, Jis liepė nuristi akmenį, pakėlęs akis aukštyn ir sukalbėjęs maldą, galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“(Jn 11, 43). Ir Lozorius išėjo iš kapo rūsio. Taip pasireiškė Jo dieviškoji galia.

Šiandien taip pat viena iš tokių vietų. Skaitome Evangelijos pagal Morkų ketvirtąjį skyrių, kuris prasideda tuo, kad „Jėzus ir vėl ėmė mokyti pamaryje. Pas jį susirenka tokia gausinga minia, kad jis, įlipęs valtin, sėdėjo marių paviršiuje, o visa žmonių minia liko palei marias pakrantėje. Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais“(Mk 4, 1-2). Jėzus visą dieną mokęs, kaip ir kiekvienas žmogus, pavargo, todėl atėjus vakarui, liepė mokiniams: „Irkimės į aną krantą“(Mk 4, 35). Ten Jis su savo mokiniais norėjo pailsėti. Jėzus iš nuovargio, dienos karščio nualintas, valties gale užmigo. „Staiga kyla didžiulė vėtra, bangos vertėsi į valtį, kad ją kone sėmė“(Mk 4, 37). Valtyje be abejo buvo ir Petras, ir Andriejus, ir Jokūbas, ir Jonas, kitaip tariant prityrę žvejai. Jiems ne kartą teko susigrumti su audros sukeltomis Galilėjos ežero bangomis, nes tai buvo dažnas reiškinys. Tačiau šį kartą audra buvo tokia didelė, kad nusigandę mokiniai ėmė šaukti: „Mokytojau, ar tau nerūpi, kad žūvame?!“(Mk 4, 38b). Mokiniai jau buvo matę Jėzaus stebuklingus išgydymus, girdėjo galią turinčias Jo kalbas, nors iki galo dar jiems nesuprantamas. Tad jie tikėjo, kad Jėzus gali juos išgelbėti. Ir štai dabar pasireiškia Jėzaus dieviškumas. „Atsikėlęs jis sudraudė vėją ir tarė marioms: „Nurimkit! Nutilkit!“. Vėjas liovėsi ir pasidarė visiškai ramu“(Mk 4, 39).

Apskritai, ne tik Evangelija, bet ir kiti Šv. Rašto skaitiniai šiandien byloja apie žmogaus silpnumą, jo bejėgiškumą, susidūrus su gamtos stichija bei Viešpaties galybe, kurio valioje sutramdyti vėtrą, nuraminti jūrą. Pirmajame skaitinyje iš Senojo Testamento Jobo knygos skaitėme: „Štai Viešpats iš vėtros atsiliepė Jobui: „Kas šėlstančią jūrą galingai sutramdė?(...). Vartus jai pastatęs (...) ribas jai nuskyriau“(Jb 38, 1.7). Psalmėje girdėjome: „Bėdos suspausti, jie Viešpaties šaukias, ir jis iš nelaimės išgelbsti. Jis vėjus nutildo ir bangos nurimsta“ (Ps 106, 28-29).

Mielieji, šėlstanti audra tai tarsi mūsų gyvenimas pilnas netikėtumų ir nenuspėjamų permainų. Vieną dieną žmogus džiūgauja, jaučiasi laimingas šlovės viršūnėje, o kitą dieną, galbūt, patirs skaudų pralaimėjimą. Vieną dieną mes džiaugiamės puikia saulėta diena, o kitą dieną nuotaiką temdo atslinkę juodi debesys, nešantys lietų ir žvarbų rudenišką vėją. Baisiausia, kai žmogaus sieloje siautėja audros, jų draskomas žmogus neranda išeities ir neviltyje šaukiasi: „Viešpatie, kodėl mane apleidai?“ Tai nuodėmės daro žmogų didžiai nelaimingą, tačiau visada yra viltis. Įsiminiau, nepamenu kokio filmo herojaus žodžius: „Viltis miršta paskutinė. Jei nebūtų blogio, nežinotume kas yra gėris“.

Kasdienybėje, kai žmogaus gyvenimas eina įprasta vaga, vis tie patys reikalai, užsiėmimai, net pamirštama padėkoti Dievui už Jo siunčiamas malones, viskas pasidaro neįdomu, nuobodu, įkyriai monotoniška. Ir štai, nežinia iš kur atslenka išbandymo audros, kurios viską sujaukia, apverčia aukštyn kojomis. Tuomet apima baimė, neviltis, nusivylimas ir kaip apaštalams pristinga tikėjimo. Nutildęs audrą, Jėzus mokinių paklausė: „Kodėl esate bailūs? Dar neturite tikėjimo?“(Mk 4, 40). Jie juk žinojo, kad Jėzus turi dievišką galią, todėl neturėjo baimintis, kad gali žūti. Jie turėjo būti užtikrinti savo saugumu, kai Jėzus šalia. Ir net po to apaštalus „pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks?“ Net vėjas ir marios jo klauso!“(Mk 4, 41). To paties Jėzus klausia ir šiandien kiekvieno į bėdą patekusio žmogaus. Kaip Jis sutramdė šėlstančias bangas, taip ras būdą padėti žmogui išbristi iš kartais atrodytų beviltiškos padėties, jei tik žmogus su pasitikėjimu šauksis Dievo pagalbos.

Apmąstant savo gyvenimo kelius ir klystkelius, siūlau prisiminti Senojo Testamento Juozapo istoriją. Broliai jį pardavė egiptiečiams. Tai buvo didelis smūgis jaunuoliui - patekti į vergiją, kai iš niekur negalėjo tikėtis pagalbos. Broliai pardavė, svetimieji jį laikė tik preke, su kuria galima elgtis kaip su daiktu. Bet vėliau pamatome, kaip šis jaunas vyras tapo žymiausiu Egipto asmeniu, nes pasitikėjo Dievu. Bado prispausti broliai atvyko į Egiptą prašyti pagalbos. Susitikęs su broliais Egipte, pamatęs baimę jų akyse, Juozapas jiems kalbėjo: „Aš esu jūsų brolis Juozapas, kurį pardavėte į Egiptą (…). O dabar nesikankinkite, nepriekaištaukite sau, kad į čionai mane pardavėte. (…) ne jūs mane čia atvedėte, bet Dievas, – jis padarė mane (...) Egipto krašto valdovu” (Pr 45, 4–8).

Mielieji, visas Šv. Raštas moko būti tvirtais savo tikėjime, neišsigąsti, rūpintis, kad Jėzus visada būtų su mumis, tuomet jokie „pragaro vartai“ nepajėgs sugriauti mūsų įsitikinimų, mūsų meilės Dievui ir vilties gyventi Jo karalystėje. Amen.