Mieli broliai ir seserys, jau pereitą sekmadienį aptarėme, jog daugelyje Evangelijų vietų mes susiduriame su Jėzumi, atpažindami Jame dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis. Jis yra tikras Žmogus ir tikras Dievas. Ne atskirai šalia vienas kito tarsi sulipdytas iš dviejų atskirų gabalų, bet viena vienovė. Vienur daugiau pasireiškia žmogiškoji Jėzaus prigimtis, kitur išryškėja dieviškoji, dar kitur abi prigimtys pasireiškia kartu. Ryškiausia tai matome draugo Lozoriaus prikėlime iš numirusių. Būdamas tikras žmogus, Jėzus liūdi ir susigraudina dėl mirusio draugo, kuris jau keturias dienas išgulėjo kapo rūsyje. Tačiau, kai atėjo prie kapo, Jis liepė nuristi akmenį, pakėlęs akis aukštyn ir sukalbėjęs maldą, galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“(Jn 11, 43). Ir Lozorius išėjo iš kapo rūsio. Taip pasireiškė Jėzaus dieviškoji galia.

Šios dienos Evangelijos pagal Morkų skaitinyje Jėzus pasirodo kaip tikras Dievas, kaip gyvybės nešėjas, mirties nugalėtojas. Pirmajame skaitinyje iš Išminties knygos skaitėme: „Pasaulyje Dievas mirties nesukūrė (…). Jis visa sukūrė vien tam, kad gyventų“ (Išm1, 13 - 14). Tai „per velnio pavydą mirtis atsirado, išžudo kiekvieną, kas jam atsiduoda“ (Išm1, 25). Dievas nėra naikinantis ir griaunantis, ir tai įrodė trečiasis Švč. Trejybės antrasis Asmuo – Dievo Sūnus Jėzus Kristus.

Evangelijos aprašomajame įvykyje garsas apie Jėzų, Jo galybę jau buvo paplitęs po visą Izraelį, todėl Jam sugrįžus į Kafarnaumą, kaip girdėjome, Jį pasitiko „didžiulė minia“. Taip pat atskubėjo ir sinagogos vyresnysis vardu Jajiras. „Pamatęs Jėzų“, jis su viltimi, didžiai pasitikėdamas „puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“ (Mk 5,22-23).

Ir jeigu Jėzus iš karto būtų nuėjęs, tai nieko nuostabaus, sukrečiančio nebūtų įvykę. Visi jau ne kartą buvo patyrę, kaip Jėzus rankų uždėjimu pagydė žmones. Todėl evangelistas Morkus greta pateikia dar vieną stebuklą. Toje minioje buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, ji buvo išbandžiusi visas priemones, daugelį gydytojų praėjusi, išleidusi daug pinigų gydymui, tačiau viskas veltui. Tais laikais moteris serganti tokia liga buvo laikoma sutepta. Tokioms moterims galiojo gan griežtos taisyklės, kurios neleido lankytis bendruomenėje, norint išpažinti tikėjimą, neleido gyventi normalų visuomeninį gyvenimą. Kraujoplūdis turėjo ne tik fizines skausmo pasekmes, bet daug baisesnė buvo dvasinė atskirtis. Todėl moteris nutarė slapta prisiartinti bent prie Jėzaus drabužio. Ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent Jo drabužį – išgysiu!” (Mk 5,28).

Ji buvo tuo taip tikra, kad rizikavo pasirodyti viešai „ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie Jo apsiausto“ (Mk 5,27). Ir stebuklas įvyko: „Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi“ (Mk 5,29). Jos tikėjimas toks stiprus, kad ji išdrįsta pasinaudoti Kristaus jėga. Be tikėjimo nėra įmanomas joks santykis su Viešpačiu: tik tie, kurie tiki, sugeba užmegzti išgelbstintį ryšį su Kristumi. Jėzus žinojo, kas atsitiko, žinojo, ką moteris mąstė, ko ji troško, matė jos tikėjimą, juk nuo jo nieko nėra paslėpta. Jis skaito kiekvieno mintis ir žino kiekvieno troškimus, todėl Jis pagydė moterį, kuri palietė Jo drabužį. Tačiau Jėzus trokšta, kad ne tik malonę gavusieji įtikėtų. Jis nori, kad visi pripažintų Jo galias, todėl Jis pareikalauja, kad moteris viešai išpažintų kaip stebuklingai pagijo. Ir Jėzus atsigręžęs į minią paklausė: „Kas prisilietė prie mano drabužio?“(Mk 5,30). Jis atkakliai dairėsi „tos, kuri taip buvo padariusi“ ir „moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama(...) papasakojo visą teisybę“ (Mk 5,32-33). Mes žinome, kodėl moteris buvo apimta baimės. Jėzus taip pat viską žinodamas, ramiai taria: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami“. (Mk 5,34). Taip ir mes, ištikus bėdai, nebijokime, pasitikėkime Jėzumi, drąsiai artinkimės prie Švenčiausiojo Kūno ir Kraujo Ostijos pavidale. Jei tikrai tikime tuo, kad prisiliečiame prie Jėzaus, priimame Jį į savo širdį, mes taip pat išgirsime: „Tavo tikėjimas gelbėja tave, eik ramus!”

Kitas įvykis, dar stipriau liudijantis Jėzaus dieviškumą, tai Jajiro dukrelės prikėlimas iš mirusių. Kai Jajiras puolė Jėzui po kojų, jo dukrelė dar buvo gyva. Kol Jėzus užtruko su moterimi, mergaitė mirė. Apie tai pranešė atvykę namiškiai. Tačiau Jėzus nuramina tėvą: „Nenusigąsk, vien tikėk!” (Mk 5,36). Nuvykęs su trim apaštalais Petru, Jokūbu, ir Jokūbo broliu Jonu į Jajiro namus, radęs ten tikras šermenis, verkiančias ir raudančias profesionalias raudotojas, Jėzus įžengęs vidun tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“ (Mk 5,39). Tai sukėlė ironiją ir pašaipą. Nors žydai buvo daug girdėję apie Jėzaus daromus stebuklus, jie netikėjo Jo galia – prikelti iš numirusių. Tačiau stebuklas įvyko. Jėzui tarus: „Mergaite, sakau tau, kelkis! Ji tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti“ (Mk 5,41-42). Mielieji, Kristaus stebuklai tęsiasi iki šių dienų, tačiau dažnai žmogus arba priskiria juos atsitiktinumui, arba savo galioms, arba tiesiog patiki tik tuo momentu ir greit pamiršta, net dorai nepadėkojęs Dievui.

Šios dienos Evangelija aiškiai parodo, kad tik tikėdami galime susilaukti pagalbos. Tad kiekvienu atveju, kiekviename reikale prašykime Jėzaus pagalbos tvirtai tikėdami, ir Jis vienokiu ar kitokiu būdu tikrai padės. Jėzus kaip anuomet, taip ir šiandien kviečia: „Ateikite pas mane jūs visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, o aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11,28). Jėzus visada yra su mumis ir, kai sukilusios audros blaško mus bei mums gresia pavojus, Jis taria: „Nebijokite! Tai aš. Nebijokite, tik tikėkite!” Amen.