Vasara... Atostogų, poilsio, kartu piligrimystės, misijų metas. Šios dienos liturginiai skaitiniai kalba apie pasiuntinybę, apie pranašavimą, apie Dievo žodžio skelbimą.

Pirmasis skaitinys primena pranašą Amosą, kurį Dievas pasiuntė iš pietinės Judo karalystės į šiaurinę. Nors Betelio kunigas liepia Amosui pasišalinti, grįžti į savo šalį, tačiau Amosas laikėsi savo. Jis negalėjo kitaip, nes jautėsi pasiųstas paties Dievo: „Ne pranašas aš, nei pranašo mokinys, o piemuo(...). Bet Viešpats paėmė mane nuo bandos ir įsakė: "Eik ir pranašauk mano tautai Izraeliui !“(Am 7, 14-15), - atkirto Amosas kunigui Beteliui. Apaštalas Paulius laiške efeziečiams priminė žmogaus pirmykštį pašaukimą. Pagarbinęs Dievą, apaštalas rašo, jog Dievas „palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei“(Ef1, 3-5).

Šv. Irenėjas tvirtina, kad šis laisvas įvaikinimas per Jėzų Kristų yra vienintelė priežastis, dėl ko Dievas sukūrė pasaulį. Tai pagrindas, kuris leidžia paaiškinti visą apreikštąjį Dievo planą. Dievas panoro sukurti būtybes, kurios gebėtų laisvai priimti Jo dovanas, atsakyti į Jo meilę ir dalyvauti Jo gyvenime. Deja, mūsų pirmieji tėvai pasidavė puikybei, nustojo vaikščioti Dievo keliais, pasuko savo klaidingais keliais, vedančiais į vergystę ir mirtį. Iki šių dienų žmogus neišvengiamai gundomas sekti juos. Vis dėlto Dievas nepaliko žmonijos pražūčiai. Norėdamas ją išgelbėti, Jis siuntė į pasaulį savo mylimą, vienatinį Sūnų, tapusį kaip ir mes žmogumi. Įsikūnydamas, Jis paliudijo Dievo ištikimybę ir gailestingumą savo sukurtajam kūriniui – žmogui. Paaukodamas savo gyvybę ant kryžiaus, Jėzus parodė nesavanaudiškos meilės, klusnumo dangiškajam Tėvui ir nusižeminimo pavyzdį. Trečiąją dieną prisikėlęs iš numirusių, Jis mums tapo sugrįžimo keliu pas Tėvą į amžinąjį gyvenimą.

Šios dienos Evangelijos pagal Morkų ištrauka primena Jėzaus suteiktą pasiuntinybę mokiniams. Pirmiausia Jis suteikė mokiniams „valdžią netyrosioms dvasioms“(Mk 6, 7c). Po to davė kai kuriuos nurodymus. „Jis liepė, kad į kelionę, be lazdos, neimtų nei duonos, nei kelionmaišio, nei varinių dirže, bet apsiavę sandalais, nesusivilktų dviejų tunikų“(Mk 6, 8-9). Šito mokiniai ištikimai laikėsi, po Kristaus Įžengimo į dangų ir Šventosios Dvasios nužengimo ant jų. Jie nieko su savimi nesinešė ir prilygo vargšams. Nors buvo neturtingi, juos lydėjo Dievo Apvaizda. Kaip liudija Apaštalų darbų knyga, apaštalai ne tiktai dalijo dvasines dovanas, bet ir pamaitindavo vargšus. Pasak Apaštalų darbų knygos, „visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo” (Apd 2, 44).

Deja, 313 metais krikščionims suteikta laisvė atnešė Bažnyčiai ne tiktai atokvėpį, bet ir privilegijuotą padėtį, kuri leido jai praturtėti. Bažnyčios vadovai įgijo ne tiktai turto, bet ir politinės galios. Imta statyti puošnias šventyklas. Tačiau turtėjančioje Bažnyčioje ėmė reikštis dvasinio nuosmukio ženklai. Apskritai kaip žmogaus gyvenime taip ir Bažnyčios pastebimas paradoksalus reiškinys: slegiama ir persekiojama Bažnyčia pražysta dorybėmis. Ir, priešingai, apsupta privilegijų, ji greitai pasiduoda žmogiškoms silpnybėms: turto troškimui, garbės vilionėms, net palaidam gyvenimui.

Kaip pastebim, Jėzus nenurodė, ką mokiniai turi sakyti, kaip jie turi kalbėti. Jėzus jiems nepateikė kokio nors sėkmingos veiklos recepto, garantuojančio, kad klausytojai priims skelbiamą žinią. Jėzaus nurodymai pirmiausia turėjo padėti apaštalams patiems suvokti Karalystės ženklus, dėmesingai juos stebėti ir savo gyvenimu juos liudyti. Todėl jie buvo išlaisvinti nuo pragyvenimo ir buities saugumo rūpesčių. Pagrindinė mokinių užduotis – skelbti Gerąją Naujieną ir kviesti atsivertimui. Būtent, visų žmogaus patiriamų Dievo malonių pradžia - atsivertimas. Evangelijoje girdėjome: „Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė“ (Mk 6,13).

Šiandien mums atrodo, kad nei demonų, nei apsėstųjų nėra, o medicina pažengusi tiek, kad tikinčiųjų pastangos gydyti ligonius maldomis yra beprasmės. Tačiau įsižiūrėkime atidžiau į mus supantį pasaulį, kiek daug pamatysime žalingų sielos priklausomybių, psichinio negalavimo. Visiems jiems reikia dvasinio palaikymo, mūsų maldos ir nuoširdaus dėmesio. Svarbiausia nesistenkite įtikinėti, ne jėga primesti savo įsitikinimus, neaiškinti tų privalumų, kurie laukia Dievą įtikėjusiųjų, o tiesiog savo gyvenimu liudykite Dievo karalystės grožį ir kilnumą. Ir nepamirškite nuolat prašyti malonės augti tikėjimu, viltimi ir meile bei tinkamai perduoti savo tikėjimą kitiems. Amen.