Šiandien mes džiaugiamės savo dangiškosios Motinos išaukštinimo švente. Švenčiame Švč. Mergelės Marijos ėmimą į Dangų, taip pažymėdami nuostabų Dievo padarytą dalyką: Dievo Motina, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui buvo su kūnu ir siela paimta į Viešpaties šlovę.

Posakis „paimta į dangišką šlovę“ reiškia, kad ją pasiėmė Dievas, o tai vyksta už istorijos rėmų. Mes, įtikėję į Jėzų Kristų, žinome, kad tikėjimo „dangus“ nėra kosminė erdvė. Mes nepradėsime naiviai įsivaizduoti, kaip Marija sklendžia oru, kildama į dangų. Bažnyčia apie Marijos paėmimą į dangų sprendžia ne iš istorinių, bet iš tikėjimo liudijimų. Jėzus žadėjo: „Mano Tėvo namuose daug buveinių (...). Einu jums vietos paruošti“ (Jn 14,2). Visi, kurie tiki, „kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1Tes 4, 14), - skelbė apaštalas Paulius.

Marija buvo Dievo Sūnaus Motina, malonės Pilnoji, Nekaltai Pradėtoji. Ypač įsimintinas Elzbietos apibudinimas: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“(Lk 1, 42). Kiekviena šių savybių yra lemiantis motyvas, kad užbaigus žemišką gyvenimą, ji būtų su kūnu paimta į dangų. Ši šventė primena mums, kad ne vien siela, bet ir kūnas yra skirti dangui. Kristus tapo žmogumi, prisiimdamas kūną iš Marijos, kad atpirktų ne tik žmogaus sielą, bet ir kūną. Apaštalas Paulius teigia, jog visi kelsimės iš numirusių, bet ne su vienodais kūnais. Teisieji kelsis su garbingais kūnais ir bus paimti į dangų, o pasmerktieji kelsis, bet bus skirti pragaro kančioms su kūnu ir siela.

Laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašo: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo?“ (1Kor 6,19). Taigi, privalome rūpintis, kad ir kūnas būtų pašvęstas ir tarnautų Dievui. Marija, parodė mums nuolankumo, visiško pasitikėjimo Dievu pavyzdį. Ji nesvyruodama įtikėjo Dievo žodžiu, priėmė jį, tvirtai ištarė: „Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1,38). Ir ji pagimdė pasauliui Mesiją – Išganytoją Jėzų Kristų. Ji paliko mums nuostabų Viešpaties garbinimo himną – tai didžio tikėjimo malda.

Marijos Magnificat, kurį skaitėme Evangelijoje, yra puikus pavyzdys mums, jog nebūtina atlikti ypatingų žygdarbių, užsiimti giliais teologiniais svarstymais, kad patiktume Dievui. Kaip Marija turime mylėti Dievą, pasitikėti Juo, nuolankiai sekti Jo pėdomis ir tuomet tikrai pelnysime Dievo meilę. Jei norime ant amžinybės slenksčio išgirsti Jėzaus kvietimą: „Ateik į mūsų džiaugsmą“, turime mokytis iš Marijos tikėjimo bei nuolankumo, nuolat prašyti jos užtarimo pas Dievą. Kiekviena vieta, susijusi su Kristaus gimimu, neatsiejama nuo visų mūsų Motinos Mergelės Marijos, nes Marija Kristaus paslaptyje buvo jau prieš pasaulio sutvėrimą. Ji yra toji, kurią Tėvas išsirinko kaip savo Sūnaus Įsikūnijimo Motiną, o drauge su Tėvu ir Sūnus ją išsirenka. Per Žolinę paprastai skaitoma Evangelijos pagal Luką ištrauka apie Marijos apsilankymą pas Elzbietą.

Kas buvote Šventojoje Žemėje, neabejotinai aplankėte Ain Karime netoli šaltinio, kur įvyko jų susitikimas, pastatytą puošnią Apsilankymo bažnyčią. Bažnyčios šventoriuje, ant specialių plokščių daugeliu kalbų, tarp jų ir lietuviškai, užrašyta Marijos giesmė „Magnificat“, kurią skaičiau ypatingai išgyvendamas Marijos nuolankumą, jos išmintį ir tikėjimą Dievu. Betliejuje labai prasmingas žemas siauras įėjimas į Jėzaus Gimimo baziliką. Jis simbolizuoja tai, kad ten, kur Dievas nusižemino tapdamas vienu iš mūsų, žmogus turi įžengti su nuolankumu, kurį išoriškai išreiškia pasilenkdamas. Kristaus gimimą primena grota po presbiterija.

Šioje grotoje stovi altorius, o po juo sidabrinė žvaigždė su lotynišku užrašu, kuris reiškia: „Čia iš Mergelės Marijos gimė Jėzus Kristus“. Per šimtmečius nuo lempų šviesų aprūkusi grota atrodo niūrokai, tačiau tai dar labiau leidžia išgyventi anų laikų dvasią, giliau pajusti džiugią ir šviesią Dievo atėjimo į pasaulį akimirką. Šį jausmą sustiprina Piemenų laukas, kur pastatyta puošni koplyčia.

Mieli broliai ir seserys Kristuje, Marijos ėmimas į dangų mums visiems teikia viltį, kad ir mes būsime išganyti. Apie tai apaštalas Paulius laiške tesalonikiečiams rašo: „Mes norime, broliai, kad Jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančius ir nenusimintumėte, kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1Tes 4,13-14). Amen.