Mieli tikintieji, keletą sekmadienių iš eilės Šv. Mišių skaitinių liturgijoje skaitėme Evangelijos pagal Joną šeštąjį skyrių.

Šiame skyriuje Jėzus pristatė save Gyvybės duona, nužengusia iš dangaus. Jis davė pažadą: „Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“(Jn 6, 51). Jau du tūkstantmečius žmonija sotinasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kūnu ir Krauju, turėdami viltį, jog bus išganyti ir amžinybėje regės Jį veidas į veidą bei kartu džiaugsis amžinąja laime. Šiandien vėl skaitome Evangeliją pagal Morkų.

Tai septintasis skyrius – Evangelijos vidurys. Jėzaus populiarumas vis didėjo dėl Jo rodomų ženklų: gydė nepagydomus ligonius, išvarinėjo demonus, penkiais kepalėliais duonos pamaitino penkiatūkstantinę minią, netgi prikėlė iš numirusių sinagogos vyresniojo Jairo dukrą. Jėzaus autoritetas žmonių akyse buvo tiek išaugęs, kad kėlė baimę ir nepasitenkinimą fariziejų, Rašto aiškintojų, Aukštųjų kunigų ir valdančiųjų tarpe. Jie nuolat bandė Jėzų pažeminti, apkaltinti žmonių akyse.

Šios dienos ištraukoje girdėjome: „Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keletas Rašto aiškintojų, atkeliavusių iš Jeruzalės“(Mk 7, 1). Ir štai, jie iš karto randa dingstį Jėzui priekaištauti, nes „jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis rankomis“ (Mt 7,2). Mat kai kurie apsiplovimai buvo įsakyti pagal Mozės įstatymą, tačiau žydų vadai ir fariziejai ėmė smulkmeniškai reikalauti labai rūpestingai su ypatingomis ceremonijomis plauti rankas prieš kiekvieną valgį. Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai Jėzaus klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“(Mk 7,5). Į tai kaip girdėjome Jėzus išvadindamas juos veidmainiais, atsako pranašo Izaijo žodžiais, kuris pabrėžė tai, jog žydai šlovina Dievą lūpomis, tačiau jų širdis toli nuo Dievo. Ir Jėzus pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius“(Mk 7,9 ).

Toliau Jėzus priekaištauja fariziejams, kad jie daugiau rūpinasi išoriniais dalykais, savo pramanytų įsakymų vykdymu ir niekais paverčia, iškreipia tikrąjį Dievo įsakymą – mylėti žmogų, o ne varginti ir krauti jam papildomą naštą. Baigęs diskusiją su jais, Jėzus vėl kreipiasi į minią, sakydamas: „Nėra nieko, kas iš išorės patekdamas į žmogų gali jį sutepti, ‒ tik tai, kas iš žmogaus išeina, sutepa žmogų“(Mk 7, 15). Tik „iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mt 7,21) visokios negerovės, žemiškos žmogaus ydos, kurios „suteršia žmogų“ (Mk 7,23).

Mielieji, kartu pažvelkime į save, paanalizuokime savo elgesį ir pamąstykime: „Ar kartais ir aš nesu kaip tie fariziejai, tik išore garbinantis Dievą? Ar mano malda visada nuoširdi, išplaukianti iš širdies? Ar tik išoriškai atrodau pamaldus, o mano širdyje bręsta keršto planas tam, kuris įžeidė mane, galbūt pavydo jausmas neleidžia susikaupti ir mano mintys toli gražu ne maldai skirtos?“ Dievas laimina, kai nuoširdžiai meldžiamės ir turime tikro tikėjimo, garbiname Jį ne tik lūpomis, bet, svarbiausia, širdimi, darbais. Mes dažnai dūsaujame, dejuojame, kaip sunku šiandien Lietuvoje, kiek daug neteisybės, niekšybių, neapykantos bei žiaurumo. Bet ar susimąstome, kiek konkrečiai aš prisidedu prie to, kad įsiviešpatautų ramybė, meilė. Mūsų tikėjimas uždeda mums atsakomybę ir už tuos, kurie šalia mūsų. Mes turime rūpintis ne vien tik savo išganymu, bet ir tų, kurie yra šalia.

Šiandien prisiminę savo širdyje gyvenantį blogį, prašykime Viešpatį pagalbos išvalyti savo vidų – Šventosios Dvasios šventovę. Tebūna toli nuo manęs svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Maldaukime, kad prisikėlęs Viešpats įsikurtų kiekvieno mūsų širdyje. Te nelieka joje jokio blogo prisirišimo, kad su Šv. Pauliumi galėtume ištarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2, 20). Amen.