Šios dienos Evangelijoje pagal Morkų aprašomas įvykis vyksta po to, kai Jėzus trijų mokinių akivaizdoje atsimainė ant Taboro kalno. Ir štai dabar „Nusileidę nuo kalno, Jėzus ir mokiniai keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų“(Mk 9, 30). Jėzus ne kartą mokiniams draudė pasakoti, ką jie buvo matę, kol Jis „prisikels iš numirusių“(Mk 9, 9b). Kodėl? Jis žinojo žydų elito nusistatymą prieš Jį, jų rezgamas sąmokslo teorijas, kad turėtų galimybę apkaltinti, suimti ir nužudyti. Jėzus norėjo atlikti savo misiją pasaulyje iki galo.

Ne kartą, kritiniais momentais – esant pavojui Jėzaus gyvybei, Evangelijose esame girdėję, jog „dar nebuvo atėjusi jo valanda“. Jėzus kartu su mokiniais keliauja Jeruzalės link ir Jis jau antrą kartą jiems kalba: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“(Mk 9, 31).

Kai pirmą kartą apie tai Jėzus jiems tai pasakė, apaštalas Petras bandė Jį sudrausti. Dabar gi, nors „Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti“(Mk 9, 32). Jėzus paskutinį kartą užsuka į Kafarnaumą. Paprastai apaštalai klausinėja Jėzų, ką reiškia vienas ar kitas dalykas. Šį kartą Jėzus jų klausia: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ (Mk 9, 33). Mokiniai sutrikę tylėjo, nes jiems buvo gėda prisipažinti, jog kalbėtasi visiškai priešingai tam, ką Žmogaus Sūnus paskelbė apie nuolankumo kelionę. „Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias“(Mk 9, 34). Jie vis dar nesuprato, kad jų pašaukimas ne valdyti, bet tarnauti. Nors jau trejus metus apaštalai gyvena šalia Jėzaus, mato Jo nuolankumą, nesavanaudiškos tarnystės pavyzdžius, jie vis dar pasiduoda puikybės pagundai.

Jėzus, nors negirdėjo apaštalų kalbos, puikiai numanė, ką jie kalbėjo. Ir į tai Jis pažvelgė labai rimtai. Pirmiausia atsisėdo ir tik tada, pasišaukęs Dvylika, kalbėjo jiems kaip autoritetas. Jėzus kalbėjo: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“(Mk 9, 35). Jis nepyko, nesibarė, neužgniaužė jų ambicingų planų, bet atstatė jų orumą ir davė jų ambicijoms teisingą kryptį. Vietoj geismo valdyti, Jis įkvėpė norą tarnauti, troškimą daryti viską kitiems. Savo žodžius Jėzus paremia praktiškai. Jis paima mažą vaiką, apkabina jį ir sako: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs.“(Mk 9, 37).

Štai būtybė, kuriai reikia kitų pagalbos. Apaštalai, siekdami pirmumo ir didybės, turi tarnauti mažutėliams. „Tapti paskutiniu” reiškia neieškoti pripažinimo, nesiekti daryti įtakos kitiems, bet kukliai vertinti save. Negana to, Jėzus paskelbia, jog tokio vaikelio priėmimas prilygsta ne tik Jo, Kristaus, bet ir paties Dievo priėmimui. Nuolankus tarnavimas mažutėliams artina prie Dievo. Jeigu rūpiniesi tik savo asmenine gerove, užmiršdamas, kad tavo darbas yra tarnavimas, negali vadintis Kristaus mokiniu. Turime ryžtis tapti visų tarnais, priimti visus kaip vaikelį, kuris niekuo negali atsilyginti.

Ši pamoka skirta ne tik apaštalams, bet ir mums visiems. Mes taip pat nuo mažens esame linkę pasirodyti didesniais, linkę viešpatauti. Visas mūsų gyvenimas – tai nuolatinės varžybos dėl geresnės vietos. Popiežius Pranciškus taip pat moko: „Mes, Jėzaus mokiniai, neturime siekti garbės titulų, valdžios ar pranašumo. Aš jums sakau, man skaudu matyti žmones, kurie vaikosi pripažinimų tuštybės.

Mes, Kristaus mokiniai, neturime taip daryti, mes turime gyventi paprastai, broliškai. Visi esame broliai ir seserys, dėl to neturime iš viršaus žiūrėti vieni į kitus. Jei Dangaus Tėvas mus apdovanojo kokioms nors savybėmis, jomis turime tarnauti bendram labui, o ne vien savo naudai. Neturime manyti, kad esame už kitus pranašesni. Nuolankumas tai esmiškai svarbi savybė tiems, kas nori gyventi pagal Jėzaus mokymą. Jėzus mus moko romumo ir nuolankumo, jis atėjo tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama.”

Kyla klausimas: „Ar tai įmanoma?“ Žinoma, vien žmogaus jėgomis – ne. Bet Dievui viskas įmanoma. Dievas, sukūręs žmogų, viską, kas yra žemėje, pavedė žmogaus valdžiai. Žmogus tapo visos žemės šeimininku. Jam tereikėjo pripažinti vienintelį dalyką, - kad jis yra Dievo kūrinys. Jo, kaip kūrinio, pirmoji pareiga pripažinti savo pavaldumą Kūrėjui. Viskas jam palenkta, viskas jam priklauso, tik vieno dalyko jis neturi daryti – negali sakyti: „Aš esu lygus Dievui”. Pirmiesiems tėvams valgyti uždraustą vaisių, reiškė teigti: „Dievas man nereikalingas, aš pats esu Dievas“. Štai kur tikrosios žmonių puikybės šaknys! Tai nuolatinis troškimas prilygti Dievui. Ne veltui puikybė vadinama visų nuodėmių motina. Tarno širdis – tai Jėzaus dovana. Todėl nepaliaujamai nuoširdžiai melsdamiesi prašykime šios dovanos. Amen.