Mieli broliai ir seserys Kristuje, kiekvienas žmogus ieško gyvenimo prasmės, stengiasi įgyvendinti savo planus, viltis ir laikas nuo laiko jam, kaip šios dienos Evangelijos jaunuoliui, iškyla klausimas: „...ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“(Mk 10, 17b).

Tai kiekvienam turėtų būti pats svarbiausias klausimas. Jėzus atsakydamas jaunuoliui, paliko mums kelio į šventumą ženklus: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mk 10, 19). Kitaip tariant laikytis pagrindinių įsakymų iš Mozei duoto Įstatymo. Į tai kaip girdėjome, jaunuolis atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“(Mk 10, 20)“. Lygiai taip pat mąstome ir mes: esu pakrikštytas, priėmiau Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą, kiekvieną sekmadienį (netgi dažniau) ateinu į bažnyčią, dalyvauju adoracijoje, esu maldos žmogus, stengiuosi nenusižengti pagrindiniams įsakymams, pakankamai dažnai einu Atgailos sakramentą.

Bet kaip pastebėjome šito per maža. Jaunuoliui, išoriškai žvelgiant, nieko netrūksta. Jis sveikas, turtingas, nuo mažumės laikosi Dievo įsakymų, ir vis dėlto jo siela nerami, kažkas trukdo išgyventi pilnutinę ramybę. Todėl jis ateina pas Jėzų, ieškodamas nusiraminimo. Jėzus nepradėjo pamokslauti, tik su meile pažvelgęs į jaunuolį, jam pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“(Mk, 10, 21).

Neturto tema ne kartą nuskamba Jėzaus lūpose. Jei pamenate, Kalno pamokslą Jėzus pradeda palaiminimu turintiems vargdienio dvasią. Šis palaiminimas yra savotiškas šio sekmadienio Evangelijos paaiškinimas. Vienas iš šio palaiminimo komentarų yra: „Vargdienio dvasią turi tas, kas Dievą brangina labiau už visas žemiškas gėrybes, žinodamas, kad pastarosios Dievo akyse yra niekis; tas, kuris nesiremia žmonių galia, o visko tikisi iš Dievo”.

Apskritai turtas, kaip toks, nėra blogis, kaip ir neturtas nėra gėris. Turtas tampa blogiu, kai užvaldo žmogaus širdį, visiškai nepalikdamas vietos Dievui. Tas pats pasakytina ir apie neturtą: vargšo žmogaus širdis gali būti apimta pavydo jausmo, kuris uždaro duris Dievo meilei. Kaip matome, jaunuolis atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje, jam teko rimtai apsispręsti: ar atsisakyti materialiųjų turtų ir sekti Jėzų, ar likti prie to, ką turi?

Kitaip tariant, ar krausis turtus žemėje, ar kaups lobį danguje? Nepaisant to, kad ne vienas mūsų pasielgtume lygiai taip pat neišmintingai, kaip šis turtingasis jaunuolis, mintyse greičiausiai nusivylėm jo pasirinkimu: „Po šitų žodžių jisai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto“(Mk 10, 22). Šis jaunuolis yra įvaizdis daugelio jaunų žmonių, kurie neišgirsta Dievo kvietimo. Tai, ką Jėzus jaunuoliui pasiūlė, yra kvietimas į tobulumą. Bažnyčia moko, kad tobulumo kelias apima tris evangelinius patarimus: neturto, skaistumo ir klusnumo. Tai Kristaus patarimų kelias. Tuo keliu eina tie, kuriuos Dievas pašaukė tarnystei.

Tačiau Dievui brangūs ir tie, kurie žengia įstatymų keliu. Juo ėjo ir gerasis jaunuolis, į kurį Jėzus meiliai pažvelgė. Jaunuoliui pasitraukus, Kristus toliau tęsia turto temą: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!”(Mk 10, 23). „Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių“(Mk 10, 24), nes Senajame Testamente turtas ir pasisekimas buvo laikomi Dievo palaimos ženklais.

Pasakytus žodžius Jėzus sustiprina vaizdingu palyginimu: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“ (Mk 10, 25). Mokiniams dar labiau nustebus, Jėzus pasako: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“(Mk 10, 27). Kaip tai suprasti? Turtui prilyginama ir visa, kuo žmogus gyvena, kas pavergia jo visą dėmesį. Palyginimas apie kupranugarį tinka ir tiems, kurie yra apsvaiginti valdžios, garbės godulio, kūniškų malonumų ir kitokių geidulių. Vis dėlto Dievas ir jų laukia, ir jiems yra viltis patirti Dievo malonę, jei tik jų širdyje gims nepasitenkinimas, nerimas, kai jie ims gręžtis į Dievą bei šauksis Jo pagalbos. Visada prisiminkime angelo pasakytus Marijai žodžius: „Dievui nėra negalimų dalykų”(Lk 1, 37).

Juk šventųjų sąrašuose randame nemažai turtingų aristokratų – karalių, grafų, hercogų, kunigaikščių, senatorių. Tačiau nei jų aristokratiška kilmė, nei aukštos pareigos, nei turtai jiems nesukliudė tapti šventaisiais. Tik tada turtas tampa išganymo kliūtimi, kai jis pavergia žmogaus širdį. Mielieji, gyvenime mes visą laiką susiduriame su būtinybe apsispręsti – kartais dėl smulkmenų, bet dažniausiai dėl svarbių dalykų. Dažnai tai būna sunku padaryti.

Šiandien yra proga pažvelgti į savo širdį bei savęs paklausti: „Kas man yra svarbiausia? Kokiu keliu aš einu į Dievo karalystę?“ Patarimas vienas: kuriuo keliu beeitumėt, tegul svarbiausiuoju vedliu būna mūsų Viešpats Jėzus Kristus, tikrasis, nepamainomas, vienintelis turtas! Amen.