Mieli ir brangūs tikintieji, kai žemę vis labiau gaubia tamsa, kai dienos sparčiai trumpėja ir vis rečiau saulės spinduliai pradžiugina mus, Bažnyčia kviečia prisiminti šį žemiškąjį pasaulį palikusius Visus Šventuosius ir mūsų artimuosius. Šiomis dienomis, lankydami artimųjų kapus, ne vienas susimąstome apie gyvenimo prasmę, apie anapusybę. Sekminių dieną tapo visiškai aišku, kad už žmonių pasaulio ribų egzistuoja kitas pasaulis, kitokia tikrovė. Tą dieną susirinkusiems Jėzaus mokiniams „pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų“ (Apd 2, 3). Taip Šventoji Dvasia, su galinga jėga praskyrusi laiką ir erdvę, įsiveržė ir pripildė mokinių širdis. Iš to namo mokiniai išėjo pakeisti ir keičiantys kitus.

Taip gimė Bažnyčia. Bažnyčia – tai bendruomenė, bendrija žmonių, žinančių, kad egzistuoja Kažkas aukščiau ir daugiau nei jie patys. Ir tas Kažkas yra Šventoji Dvasia, kuri vadovauja, padeda suvokti, kad anapus egzistuoja mums sunkiai įsivaizduojamas pasaulis, kurio negalim nei pamatyti, nei paliesti, nei juo labiau suvaldyti. Tačiau Šv. Rašto puslapiai daugelyje vietų liudija apie šio pasaulio egzistavimą. Žmonijos istorijoje būna akimirkų, kai uždanga, skirianti šitą pasaulį nuo kito, prasiskiria. Žmogus stoja akistaton su Dievu. Ir tuomet jo gyvenimas pasikeičia.

Prisiminkime Saulių, būsimąjį šventąjį Paulių. Jis negailestingai persekiojo krikščionis, tačiau sutikus Jėzų, jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, jis tapo uoliu Kristaus mokslo skelbėju. Visi reikšmingi atpirkimo įvykiai prasideda tada, kai Dievas priartėja prie žmogaus ir prabyla.

24-oje Dovydo psalmėje keliamas klausimas: „Kas įžengs į Viešpaties būstą? Kas drįs jo šventykloje pabūti?“ (Ps 24,3) „Žmogus, kurio rankos nekaltos, kuris turi sąžinę gryną“ (Ps24,4) – seka atsakymas. Ir mums dažnai iškyla klausimas, kas gali pelnyti Dievo karalystę, kas turi viltį regėti Dievo veidą?

Apibendrintą atsakymą išgirstame Kristaus Kalno pamokslo įžangoje, nuskambėjusiose palaiminimuose. Iš pirmo žvilgsnio sunkiai suprantama, kad tikroji žmogaus palaima – tai gyvenimas varge, alkyje, sielvarte ir persekiojimuose. Tačiau net liaudyje yra paplitęs posakis: „Nelaimėje pažinsi draugą .“Būtent gyvenimo suspaudimuose ir sielvartuose mes dar geriau pažįstame vienas kitą ir Dievą, kuris mums dovanoja savo palaimą ir garantuoja amžiną džiaugsmą Jo karalystėje.

Tai patvirtina Visų Šventųjų iškilmės dieną iš Apreiškimo knygos šventajam apaštalui Jonui skaitoma ištrauka, kuri liudija apie milžinišką minią, „kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7,9), stovinčią „priešais sostą ir Avinėlį“ (plg. Apr 7, 9-10). „Iš kur ta didžiulė minia?“ – išgirdo regėjime apaštalas Jonas ir čia pat nuskambėjo atsakymas: „Jie atėjo iš didžio sielvarto“ (Apr 7,14).

Šv. Bernardas Visų Šventųjų iškilmės homiliją pradeda klausimu: „Kam šventiesiems teikti gyrių, šlovę, kam švęsti šią iškilmę“? Šis klausimas turbūt ne vienam mūsų kyla ir šiandien, todėl Šv. Bernardo atsakymas aktualus ir mums: „Šventiesiems mūsų pagerbimų nereikia, ir jie iš mūsų kulto nieko negauna. Tačiau kalbėdamas apie save, turiu pripažinti, jog tada, kai galvoju apie šventuosius, jaučiuosi apimtas didžiulio troškimo“ (Disc. 2; Opera Omnia Cisterc. 5, 364 ir t.).

Taigi, Visų Šventųjų iškilmės reikšmė yra: žvelgiant į šviesų šventųjų pavyzdį, pabunda ir mūsų didžiulis troškimas būti tokiems kaip šventieji – patirti laimę gyventi šalia Dievo, jo šviesoje, didžiojoje Dievo draugų šeimoje. Bet kaip galime tapti šventaisiais, Dievo draugais?

Nuskambėję palaiminimai, - tai tarsi aštuonios tezės, nusakančios kryptį į šventumą, kuris neabejotinai atves prie Viešpaties sosto. Būtent šiais palaiminimais gyveno visų laikų nesuskaičiuojama daugybė šventųjų, kuriems skirta ši diena. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad šventėjimas yra vien tik paties žmogaus reikalas.  Žmogus dažnai mąsto: „Susidarysiu tobulėjimo programą: atsisakysiu visų žemiškųjų malonumų, atsidėsiu Šv. Rašto studijoms, uoliai lankysiu bažnyčią, darysiu gerus darbus ir t.t. Stropiai ir kantriai vykdysiu šią programą – tai šito ir pakaks.“ Deja, to negana. Jėzus sako: „Be manęs jūs nieko negalite nuveikti“ (Jn 15,5). Šventųjų gyvenimai aiškiai tai įrodo. Kad ir koks sunkus bei nepakeliamas, kupinas vilionių ir pagundų atrodytų mūsų gyvenimas, nepraraskime viltį, nes, kaip ir šventieji, esame mylimi Dievo vaikai.

Apaštalas Jonas pirmajame laiške atkreipia dėmesį: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1Jn 3, 1). Visi šventieji niekuo nesiskyrė nuo mūsų. Jie buvo lygiai tokie patys, tik leido Dievo malonei veikti juose, degė noru pažinti jį ir siekė vis gilesnės bendrystės su Juo. Todėl nuoširdžia malda prašykime: „Viešpatie, padėk mano pasiryžimui eiti šventėjimo keliu, mokyk mane įvykdyti visa tai, ką esi numatęs mano gyvenime. Padėk man nepavargti ir nepabūgti sunkumų išbandymuose, kad, baigęs šį žemiškąjį gyvenimą, galėčiau džiaugtis tarp daugybės tave garbinančių ir šlovinančių danguje.“ Pats Kristus kviečia: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“(Mt 5, 12a). Amen.