Mieli broliai ir seserys, kitą sekmadienį švęsime Kristaus Karaliaus, Pasaulio Valdovo iškilmę. Šia iškilme baigsime šiuos liturginius metus ir įžengsime į Adventą, rimties, susikaupimo ir laukimo laiką. Mes, krikščionys, laukiame ne tik Šv. Kalėdų, Kūdikėlio Jėzaus užgimimo šventės, bet ir antrojo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo. Tačiau tai du skirtingi atėjimai.

Pirmą kartą Kristus nužengė į žemę, kad atskleistų mylinčią dangiškojo Tėvo širdį. Nuo pat pradžių Dievas, sukūręs vyrą ir moterį, rodė jiems meilę ir rūpestį. Įkurdino juos kupiname gėrybių sode. Dievas, siekdamas išmokyti žmones gyventi bendrystėje su Juo, meilėje ir nuolankume, uždraudė valgyti vaisių nuo vieno vienintelio medžio. Deja, žmonės nusigręžė nuo Dievo, jie tarėsi patys galintis spręsti, kas yra gera, o kas bloga. Jie valgė vaisių nuo uždrausto medžio, tikėdamiesi pasijusti esą kaip dievai. Taip jie atmetė Dievo meilę, nesileido būti Jo vadovaujami ir atsiskyrė nuo Jo. Dievas buvo įspėjęs žmones, kad jei jie valgys nuo to medžio, mirs. Pirmiausia pirmieji žmonės mirė dvasiškai. Jie bandė slėptis nuo Dievo, į Jį ėmė žvelgti ne kaip į Tėvą, bet kaip į teisėją. Pirmieji žmonės kaltino vienas kitą ir net patį Dievą dėl to, kas įvyko. Taip atsirado nuodėmė, kurios pasekmė – mirtis.

Tačiau Dievas iš meilės ir gailestingumo nuodėmės pažeistai žmonijai atsiuntė į žemę savo vienatinį Sūnų Jėzų Kristų. Jis atėjo kaip Gelbėtojas, kaip Atpirkėjas, kaip Gerasis Ganytojas ir kaip Mokytojas, kuris savo pavyzdžiu mokė, kaip turi gyventi žmogus, kad laimėtų Dievo karalystę. Siekdamas išlaisvinti pasaulį iš pirmapradės nuodėmės, Jėzus laisva valia paaukojo savo gyvybę, prisiimdamas žiaurią kančią ir žeminančią mirtį ant kryžiaus Antrą kartą Jis ateis dar ir teisdamas.

Ar bent retkarčiais susimąstome apie tai, ar galėsim be baimės stoti mūsų Viešpaties akivaizdoje? Deja, apie tai mes dažnai net negalvojame, mes pamirštame arba visai nekreipiame dėmesio į Kristaus nurodymą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“ (Jn 5, 24).

Ką tik išgirdome Evangelija pagal Morkų. Ji prasidėjo Jėzaus žodžiais: „Tomis dienomis, po ano suspaudimo...“(Mk 13, 24a). Mat ankstesniuose skyreliuose Jėzus kalbėjo apie šventyklos sugriovimą: „Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus sugriauta“(Mk 12, 2b). Jis kalbėjo apie nelaimes, kurios ištiks žmogų. Jis sakė: „Anomis dienomis užguls toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sutvėrė“(Mk 12, 19). Keletas mokinių atskirai nuo kitų klausė: „Pasakyk mums, kada tai atsitiks ir koks bus ženklas, kai visa tai pradės pildytis?“(Mk 12, 4).

Šiandien išgirdome, kokie ženklai lydės Jėzaus antrąjį atėjimą. Tai bus nepalyginamai galingiau nei Jeruzalės šventyklos sugriovimas. „Tomis dienomis, po didžiojo suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove“(Mk 12, 24-26). Taigi, net dangaus galybės, kurios atrodo žymiai stabilesnės nei Jeruzalės šventykla, bus sukrėstos. Tačiau Jėzus neatskleidė tos dienos, kada tai įvyks.

Jis aiškiai pasakė : „Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“ (Mk 13, 32). Kartu Jėzus moko: „Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio“(Mk 13, 28-29). Taip pat ne vienoje Evangelijų vietoje Jėzus įspėja: „...būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“(Lk 12, 40). Pasaulio istorija, taip pat Biblija liudija, kas ištinka žmones, kai jie nekreipia dėmesio į perspėjimus.

Keletas pavyzdžių. 1974-aisiais metais viename Australijos mieste žmonės ruošėsi švenčių iškilmėms. Dauguma gyventojų nekreipė dėmesio į sirenų įspėjimą apie artėjantį cikloną, nes jau 30 metų ciklonai nebuvo padarę jokios žalos. Deja, per naktį siautėjęs ciklonas iš miesto paliko tik dykvietę. 1985-ais metais Kolumbijoje išsiveržė ugnikalnis. Tirpstantis sniegas bei ledas sukėlė purvo nuošliaužas, kurios palaidojo daugiau kaip 20 000 vieno miestelio gyventojų. Nors kalnas grėsmingai drebėjo keletą mėnesių, tačiau įpratę gyventi šalia ugnikalnio, dauguma nekreipė dėmesio ir nesirūpino saugumu. Nors miestelio vadovai buvo įspėti apie artėjančią nelaimę, tačiau jie visuomenės neinformavo. Garsiakalbiai prie bažnyčios ragino nusiraminti. Vakare įvyko du galingi ugnikalnio išsiveržimai, kurie pražudė tūkstančius žmonių.

Prieš keletą sekmadienių skaitėme Jėzaus priminimą apie tai, kas įvyko Nojaus dienomis. Žmonės Nojaus skelbiamu perspėjimu „nesirūpino, kol užėjo tvanas ir visus juos nunešė“(Mt 24, 39). Arba tai, kas įvyko Sodomos mieste. Abraomo sūnėnas Lotas įspėjo gyventojus, jei jie nepradės atgailauti dėl nuodėmių, bus sunaikinti. Jiems netikint, „tą dieną, kai Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino“(Lk 17, 29).

Mūsų dienomis daugumai irgi nė motais, kas žmonijos laukia ateityje. Bet šie pavyzdžiai skatina: BUDĖKITE! BŪKITE PASIRENGĘ! Taigi budėkite, nes nežinote, kurią valandą ateis jūsų Viešpats. Amen.