Mieli broliai ir seserys, šiandien įžengiame į antrąją Advento savaitę. Pirmasis sekmadienis pakvietė gyventi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo viltyje. Apaštalas Paulius paragino: „Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (Rom 15, 12-13).

Šis sekmadienis kviečia gyventi tikėjime. Paskutinysis Senojo Testamento pranašas Jonas Krikštytojas, kurio pranašystei buvo lemta išsipildyti, ragina: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“(Lk 3, 4b). Turbūt atkreipėte dėmesį, kad evangelistas Lukas ne tik nusako veiksmo vietą, kur netrukus pasirodys Jėzus ir pradės savo viešąją veiklą, bet nurodo septynis ano meto garsius pagonių ir žydų veikėjus: Tiberijų, Poncijų Pilotą, Erodą, Pilypą, Lisanijų, Aną ir Kajafą.

Taip Lukas pabrėžia, jog išganymo istorija vyksta realiame pasaulyje: Jėzus ne mitas, ne legenda, bet – konkreti istorinė asmenybė. Paminėdamas to meto svarbius asmenis ir jų veiklą, Lukas nori pasakyti, kad visa istorija – pagoniška ir žydiška, pasaulietinė ir religinė – yra įtraukta į įvykius, kuriuos jis rengiasi papasakoti.

Iš visų nurodytų asmenų šv. Lukas svarbiausią vaidmenį priskiria Jonui Krikštytojui. Ir tai nenuostabu, nes jau nuo pat gimimo buvo pasveikintas savo tėvo Zacharijo kaip pranašas: „O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti“ (Lk 1, 76). Ir štai „Viešpaties Žodis pasigirdo Zacharijaus sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 2-3).

Taigi, Dievas neatsiuntė angelų pulkų, kurie skelbtų Jo Sūnaus atėjimą, bet atsiuntė tą, kuris iš Dievo malonės stebuklingu būdu gimė senyvo kunigo Zacharijaus šeimoje, gyveno kaip atsiskyrėlis dykumoje, „vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus“ (Mt 3,4), - skaitome Evangelijoje pagal Matą.

Toliau šv. Lukas primena pranašo Izaijo žodžius: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ (Lk 3,4). Tai gi balsas sklido ne iš didikų lūpų, ne iš ištaigingų rūmų, bet iš dykumos.

Mielieji, šis Jono kvietimas „taisykite Viešpačiui kelią“ šiandien įgauna naują prasmę. Tai kvietimas naujai nukreipti mūsų būtį, kvietimas radikaliai pakeisti gyvenimą. Šiandien popiežius Pranciškus pakvietė į kelionę: išeiti iš savo „komforto“ zonos ir eiti keliu, kuris yra pats Jėzus, kad iki galo įgyvendintume mums, žmonėms, skirtą pašaukimą: įeiti į pilną bendrystę su Dievu. Reikia nemažai drąsos norint priimti šį gyvenimo iššūkį. Ne paslaptis, kad visame pasaulyje Bažnyčia išgyvena krizę, kurią sukėlė tiek subjektyvios, tiek objektyvios priežastys.

Šiandien visų dalykų gyvenimo sąraše žmogiškųjų vertybių vieta yra pirmoji nuo galo. Todėl visi mes, pakrikštytieji, kviečiami pirmiausia savo širdyse nulyginti puikybės kalvas, išlyginti abejingumo duobes ir nebūti pasyviais stebėtojais. Mes kviečiami ne tik atverti širdys Dievo Žodžiui, bet su užsidegimu jį nešti ten, kur siautėja neapykantos, nemeilės ir kitos audros, žlugdančios žmogaus ryšį su žmogumi ir su Dievu.

Keliant visus šiuos klausimus, mes nepaliaujamai turime kreiptis į Šventąją Dvasią. Prisimenant kaip ji vadovavo Bažnyčios kelionei per istoriją, turime prašyti drąsos, kantrybės, ryžto liudyti Dievo meilę ir gailestingumą. Mes neturime nieko bijoti arba dėl ko nors pulti į neviltį, jei tik pasitikėsime Šventosios Dvasios vedimu. Ir nepamiršti, kad svarbiausias mūsų šviesulys, tikrasis bendrakeleivis mūsų gyvenime yra Žodyje gyvenantis Jėzus. Būtent Jis įkvepia mus nuolat evangelizuotis ir skelbti Jo Evangeliją kitiems. Amen.