Mieli, broliai ir seserys Kristuje, šiandien mes kviečiami mąstymui apie Dievo Apsireiškimą žmogui. Žodis „apsireikšti“ reiškia pasakyti kitam tai, ko jis visai nežino arba tik labai neaiškiai nujaučia. Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą ir įrašė jo širdyje troškimą Jį regėti. Štai kodėl žmogus, kokio bebūtų išsilavinimo, pažiūrų, įsitikinimų, nepaisant jo iššūkių tvarkyti gyvenimą savarankiškai, jaučia nuolatinį ilgesį. Tas ilgesys anksčiau ar vėliau atveda prie Dievo. Jei susitikimas su Dievu neįvyksta, tai žmogus taip ir palieka šį pasaulį – nelaimingas, jausdamas vienišumą, nepatyręs tikrojo džiaugsmo ir laimės.

Sutvėręs pirmuosius mūsų tėvus, Dievas juodu palaimino ir pakvietė į artimą bendrystę. Pradžios knygoje skaitome, kad Jis „įveisė linksmybių Rojų, jame patalpino žmogų“ (Pr. 2,8) ir jam apsireiškęs nurodė: „Valgyk iš visų Rojaus medžių, o iš medžio žinojimo gero ir pikto nevalgyk“ ( Pr 2,16-17).

Žmogus, piktojo sugundytas, panoro prilygti Dievui, jis nusižengė Jo įsakymui. Įpykęs Dievas tarė žmogui: „Kadangi valgei iš medžio, iš kurio aš tau buvau įsakęs nevalgyti, žemė bus prakeikta dėl tavo pasielgimo: varguose tu iš jos maitinsies per visas savo gyvenimo dienas (...) savo veido prakaitu tu valgysi duoną“ (Pr 1,17.19). Nepaisant pirmųjų tėvų nuopuolio, Dievas nenustojo ieškoti bendrystės su žmogumi. Po pasaulinio tvano, sunaikinusio daug žmonių, gyvulių, įvairiausių gėrybių, Dievas apreiškė Nojui ir per jį sudarė Sandorą tarp savęs ir visų gyvų būtybių.

Tačiau pasaulis vis blogėjo, žmonija vis giliau grimzdo į nuodėmių liūną. Tuomet Dievas išsirinko pavyzdingą vyrą Abraomą, pašaukė jį išeiti iš savo krašto, kad padarytų jį „daugybės tautų tėvu“. Apie tai Pradžios knygoje skaitome: „Aš esu Visagalis Dievas (...). Aš padarysiu mano sandorą tarp manęs ir tavęs ir be galo padauginsiu tavo palikuonis (...), tu būsi daugelio tautų tėvas“ (Pr 17,1-2,4).

Taip Dievas paskyrė Abraomą didelės tautos protėviu ir apreiškė, kad iš jo giminės kils Išganytojas. Šitą žinią nuolat Dievas primindavo per pranašus. Pranašai, tai Dievo pasiuntiniai pranešti žmonėms būsimus įvykius, skelbė Izraelio tautos atpirkimą ir išgelbėjimą, apimsiantį visas tautas naujoje ir amžinoje Sandoroje. Jie pranašavo, kad iš Izraelio tautos, „Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus“ (Mt 1,1) gimsiąs Mesijas Jėzus.

Toks pranašas buvo ir Mozė, per kurį ant Sinajaus kalno Dievas paskelbė dešimt įsakymų. Po Mozės buvo dar daug pranašų, žinomiausi jų – Izaijas, Jeremijas, Ezekielis, Danielis. Iš jų pranašysčių ištraukos dažniausiai skaitomos šv. Mišių liturgijoje. Dievas suteikdavo pranašams galios pasakoti apie būsimus įvykius, mokyti žmones, ką jie turi daryti, ko turi saugotis. Pagrindinė pranašų misija – pasakoti apie ateisiantį Išganytoją; kada, kur ir kaip Jis gims, kur gyvens, kokių stebuklų darys ir kaip išvaduos žmoniją iš piktosios dvasios vergijos.

Paskutinis pranašas, kuris skelbė greitai ateisiantį Mesiją, buvo Jonas Krikštytojas. Apie jį pranašas Izaijas kalbėjo, kad tai: „Tyruose šaukiančiojo balsas; taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!” (Iz 4,03). Jonas Krikštytojas buvo Jėzaus Kristaus amžininkas. Jam kviečiant atgailai ir krikštui, apsireiškė pats Dievas, įsikūnijęs Žodis - Jėzus Kristus. Žmogumi tapęs vienatinis Dievo Sūnus yra galutinis Tėvo Žodis. Atsiuntus Sūnų ir padovanojus Šventąją Dvasią, Apreiškimas tapo visiškai išbaigtu. Šventasis Kryžiaus Jonas pasakė: „Dovanojęs mums savo Sūnų, kuris yra vienintelis ir galutinis Jo žodis, Dievas šiuo Žodžiu mums pasakė viską iškart ir nebeturi ką pasakyti“. Taigi krikščionių išganymo tvarka niekada nebesikeis, mes nebegalim laukti jokio viešo apreiškimo iki šlovingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors Apreiškimas ir baigtas, jis nėra iki galo išaiškintas. Krikščionių tikėjimas ilgainiui privalo laipsniškai atskleisti visą jo turinį.

Apsireiškęs per Savo Sūnų, Dievas parodė savo begalinį gailestingumą ir neišmatuojamą meilę ne neapibrėžtai masei, o kiekvienam asmeniškai: ir tau, ir man, ir jam; ir teisiajam, ir nusidėjėliui; ir turtingajam, ir vargšui.
Kiekvienas asmeniškai turim teisę rinktis ir apsispręsti: priimti tiesą – Dievo Žodį, kuris laiduoja išganymą, ar jį atmesti ir likti tamsoje, be vilties išvysti šviesą. Dievas‚ trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“( 1Tim 2,4), kitaip tariant pažintų Kristų. Štai kodėl būtina skelbti Kristų visiems žmonėms pagal Jo paliepimą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28,19).

Tai įgyvendinama per Apaštalų Tradiciją, kuri yra Kristaus žinios perdavimas nuo krikščionybės pradžios per skelbimą, liudijimą, institucijas, kultą, įkvėptuosius raštus. Apaštalai perdavė savo įpėdiniams vyskupams, o per juos ir visoms kartoms iki laikų pabaigos, ką buvo gavę iš Kristaus ir sužinoję iš Šventosios Dvasios. Tad visa, ką tėvas per savo Žodį Šventojoje Dvasioje apie save pranešė, Bažnyčioje nuolat lieka ir veikia. Dievo Žodis perduodamas ne tik per Apaštalų Tradiciją, bet per Šventąjį Raštą, kurie glaudžiai tarp savęs susiję ir papildo vienas kitą. Jų abiejų dėka Bažnyčioje egzistuoja ir duoda vaisių slėpinys Kristaus, kuris pažadėjo su savaisiais pasilikti „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28,20).

Apaštalų Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieną šventą Dievo Žodžio paveldą, kuris patikėtas visai Bažnyčiai. Autentiškai aiškinti Dievo Žodžio paveldą patikėta vien tik Bažnyčios Mokymui, popiežiui ir vienybėje su juo esantiems vyskupams.

Taigi, ką turėtume įsidėmėti iš šios dienos katechezės apie Dievo Apreiškimą?
Dievas yra mūsų gyvenimo tikslas, o tarnauti Dievui yra mūsų gyvenimo uždavinys. Vadinasi, daugiausia mes turime rūpintis kaip patekti į Dangaus karalystę, nes tokia yra Dievo valia. Savo valią Dievas žmonėms yra apreiškęs per pranašus, per savo Sūnų, Jėzų Kristų. Jėzus Kristus yra galutinis Dievo Žodis. Daugiau Apreiškimų nebus. Tiesa, po Jėzaus yra buvę taip vadinamųjų „privačių“ apreiškimų, kai kurie netgi buvo Bažnytinės valdžios pripažinti. Tačiau jie nepriklauso tikėjimo lobiui. Jie negali „pagerinti“ ar „papildyti“ galutinį Kristaus Apreiškimą, bet gali padėti jį pilnutiniau įgyvendinti.
Mūsų pareiga klausytis Bažnyčios Mokymo apie Dievo žodį, priimti Jį ir liudyti šeimoje, darbe, bendruomenėje.

Kad giliau pažintume Dievo Žodį, įtikėtume, mes kviečiami nuolat, kasdien, bent po keletą sakinių perskaityti iš Šventojo Rašto, apie kurį kalbėsime kitą sekmadienį.
O dabar kiekvienas paklauskite save:
• Koks mano gyvenimo tikslas?
• Kokius uždavinius siekiu įgyvendinti savo gyvenime?
• Kaip aš asmeniškai prisidedu prie Dievo Žodžio perdavimo ateinančioms kartoms?

Parengta pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą (žr. Dievo Apreiškimas ir Dieviškojo Apreiškimo perdavimas)