Puikybė, pavydas, rūstumas

Šiandien antrąjį Gavėnios sekmadienį mąstysime apie „pavojingiausias“ taip vadinamas didžiąsias nuodėmes.
Katalikų Bažnyčios Katekizme skaitome:
– Nusidedant stiprėja polinkis nusidėti; tuos pačius veiksmus kartojant nuodėmė tampa yda. Dėl to atsiranda blogi polinkiai, kurie aptemdo sąžinę ir trukdo tinkamai vertinti, kas yra konkrečiai gera ir kas bloga (KBK, 1865).
Ydos gali būti skirstomos kaip priešingybė atitinkamoms dorybėms arba susiejant jas su pavojingiausiomis (didžiosiomis) nuodėmėmis, kurias išskyrė krikščionybės patirtis. Pavojingiausiomis jos vadinamos dėl to, kad iš jų kyla kitos nuodėmės, kitos ydos. Tai puikybė, gobšumas, gašlumas, rūstumas, pavydas, nesaikingumas valgant ir geriant, tingumas arba visiškas abejingumas (KBK, 1866).

Šventajame Rašte yra pasakojimas apie Mariją Magdalietę, iš kurios Jėzus išvijo septynis demonus (žr. MK 16, 9). Mes turime patys trokšti, kad būtų išrautos visų septynių didžiųjų nuodėmių šaknys ir mes taptume laisvi.
Norint kovoti su mūsų ydomis, mes turim pažinti jas, turim žinoti, kas mes esame, antraip šėtonas mėgins tai mums pasakyti, gundydamas nepaklusti, nusižengti Dievo įstatymams.
Apaštalas Paulius įspėja, kad „šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11, 15).
Vadinasi, jis yra apsukrus ir klastingas apgavikas. Jis gali apgauti mus šviesa; ne blogiu ir tamsa, o šviesa.
Prisiminkime, kaip gudriai, apsimesdamas gero norįs, žaltys sugundė pirmuosius žmones Adomą ir Ievą, pažadindamas juose puikybės jausmą prilygti Dievui.

Šiandien aptarsime pirmąsias didžiąsias ydas: puikybę, pavydą, rūstumą arba pyktį.
Pasak Tomo Akviniečio, puikybė yra visų nuodėmių pradžia. Jis rašė, jog puikybė stiprina pyktį, pavydą, tingėjimą ir yra klastingiausia iš visų nuodėmių. Todėl apie ją pakalbėsiu plačiau.

Pirmiausia kaip atpažinti šią nuodėmę. Teologai suskirstė į keletą rūšių.
Intelekto puikybė. Tai prisirišimas prie savo nuomonės, sprendimų, pažiūrų. Veikiami puikybės prarandame pagarbumą ir leidžiame sau elgtis iššaukiančiai, įžūliai. Intelekto puikybė veda į nuodėmę prieš tikėjimą, nes išpuikęs protas nužudo Dievo pažinimo dovaną, duotą mūsų širdims.

Valdingumo ir pirmavimo puikybė. Ji pasireiškia noru vadovauti, valdyti kitus ir jiems nurodinėti. Išpuikę žmonės atsisako kitų pagalbos ir pritarimo, o apie nuolankumą nenori net girdėti. Tai savimeilė, kuri labai nemaloni, akiplėšiška, kritiška, valdinga, linkusi į ginčus, vedanti į pyktį.

Ambicijų puikybė. Dėl jos asmuo siekia geresnės padėties, aukštų pareigų, pripažinimo ir garbės. Nori tarnauti tik sau, perdėtai pasitiki savimi ir savo galimybėmis.

Jautrumo puikybė. Ji pasireiškia perdėtu žmogaus jautrumu. Būtent dėl šios puikybės asmuo gali būti įtarus, atsargus, labai greitai įsižeidžiantis, neatlaidus ir pasitikintis tik savimi. Jautrumo puikybė ypač kenkia šeimai ir bendruomenei. Taip išpuikęs asmuo savo nelaimingumu, negatyvumu, nuolatiniu nuotaikos nebuvimu slegia savo šeimos narius ir draugus.

Drovumo puikybė. Ji labai panaši į jautrumo puikybę ir kyla iš baimės be priežasties. Bijoma kitų nuomonės – gerbs jie mane ar ne. Dėl baimės būti išjuoktam, žmogus po drovumo kauke slepia savo trūkumus.

Skrupulų puikybė. Tai visiškai iškreiptas požiūris į vertybes. Šios puikybės veikiamas žmogus būna perdėtai jautrus nereikšmingiems dalykams, bet gali visiškai nesiskaityti su esminiais. Tokie žmonės gali griežtai reikalauji iš kitų tobulai atlikti liturgines apeigas, tačiau patys net nepatiria gyvojo Dievo Dvasios veikimo.

Pasitenkinimo ir tuštybės puikybė. Šios puikybės veikiami žmonės labai egoistiški, irzlūs, lengvai įsižeidžiantys, mėgsta būti vieni ir ugdyti savo tobulumą. Tokie žmonės visada nori būti dėmesio centre, bijo, kad kiti pralenks, bus pranašesni. Ši puikybė labai pavojinga, nes verčia žmogų lyginti save su kitais žmonėmis, o ne su Jėzumi.
Manau ne vienas įžvelgėte savyje kurią nors puikybės apraišką.

Kita yda yra pavydas. Yra daug pavydo apibrėžimų, tačiau iš esmės pavydas yra troškimas to, ką turi kitas ir ko neturiu aš, ko negaliu turėti, tačiau trokštu turėti. Vis dėlto pavydą pastebėti ir pavadinti jį tikruoju vardu yra sunku. Katekizme parašyta: „Kai iš pavydo trokštama artimui didelio blogio, padaroma sunki nuodėmė“. (KBK 25,39).

Šv. Tomas Akvinietis rašė, kad „pavydas yra nuliūdimas matant kito gerovę“. Kaip ir kiekviena nuodėmė, pavydas turi išskirtinių savybių. Kiekviename iš mūsų pavydo nuodėmė veikia ir reiškiasi skirtingai. Ji pasireiškia nesantaika, neapykanta, džiaugsmu dėl kito nesėkmės, šiurkštumu, apkalbomis, kaltinimais, liūdesiu dėl kito sėkmės, šaltumu, konkurencija. Pavydas yra tarsi žmogų ėdantis vėžys, sugriaunantis bendrystę su kitais žmonėmis ir su Dievu.
Jėzus savo mokinius, netgi Rašto aiškintojus ir fariziejus mokė visų pirma nepavydėti Dievo malonės kitiems, o ypač – paklydusioms avims. Ne kartą teko girdėti, kaip žmonės pyksta dėl to, kad Bažnyčia per ne lyg atlaidi tiems, kurie jai kenkė, o vėliau atsivertę pradėjo ją lankyti. Tokiais atvejais prisiminkime, kad piktadarys, kuris Jėzų išpažino tik paskutinę savo gyvenimo akimirką, vis dėlto įžengė į Dievo karalystę.

Pagaliau – rūstumas, pyktis. Visos mūsų emocijos yra Dievo dovana. Mes negalim kontroliuoti ir valdyti širdyje kylančių jausmų, tačiau mes galim pasirinkti, kaip su jais elgtis. Nuo to priklauso ar emocijos taps nuodėmingomis, ar ne. Pyktis kylantis iš doro ryžto yra dorybė, o iš aistros – yda. Prisiminkime Jėzų, kai Jis įpykęs išvaiko pinigų keitėjus šventykloje (Mt 21,12-13) arba fariziejus Rašto aiškintojus išvadina veidmainiais, pabalintais antkapiais, aklaisiais vadais ir dar rūsčiau – gyvatėmis, angių išperomis (Mt 23,13-33). Tai pyktis, kylantis iš Jo ryžto, Jo milžiniškos meilės sieloms, gerumui, gyvenimui, teisumui ir visam tam, kas šlovina Tėvą. Ne kartą diskutuojant šiuo klausimu, kuris nors paklausia: „Kaip Dievas gali pykti, jei pyktis veda į neapykantą ? Juk Dievas yra meilė“. Būtent todėl, kad Dievas yra meilė, Jis gali neapkęsti to, kas meilę griauna, ją žeidžia, menkina ir silpnina.

Kalbant apie didžiąją pykčio nuodėmę, Bažnyčia moko, kad pyktis nėra pati blogiausia iš minimų septynių nuodėmių, tačiau yra viena iš didžiųjų, vedanti į kitas nuodėmes, ypač į neapykantą.
Pradžioje minėjau, kad šėtonas sugeba apsimesti šviesa. Jai priešpastatykime Dievo šviesą, leiskime jai veikti mumyse ir tuomet šėtonas nebegalės mums kenkti.

Evangelijos skaitinys pasakoja apie Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno. Jo spindinti šviesa apgaubė ten buvusius mokinius Petrą, Jokūbą ir Joną. Tos šviesos paveiktas Petras sušuko: „Rabi, gera mums čia būti“ (Mk 9,5).
Mums labai svarbi ši Taboro kalno patirtis – būti panardintiems į Dievo malonę, apgaubtiems Jo šviesa bei, kaip ir Jėzus, būti perkeistiems į ją.

Mielieji, pirmieji mūsų tėvai nusižengė turėdami tik dalį pažinimo, dalį šviesos, todėl Dievas buvo jiems gailestingas ir suteikė galimybę keistis. Mes paveldėjome pirmųjų tėvų nuodėmę, tačiau su ja ir Dievo gailestingumo planą. Kai Jėzus po prisikėlimo įžengė pas Tėvą, Jis atsiuntė mums Šventąją Dvasią. Kiekvienas per Sutvirtinimą gauname jos dovanų, kurios padeda kovoti su visomis ydomis.

Patarimo dovana gali padėti nugalėti klastingiausią nuodėmę – pavydą ir išugdyti dėkingumą, nuolankumą, klusnumą.
Išminties dovana padės nugalėti pavydo jausmą ir išsiugdyti meilę, nuolankumą, klusnumą.
Maldingumo dovana padeda nugalėti visas ydas tame tarpe ir rūstumą, pyktį. Ji padeda išsiugdyti tokias dorybes kaip romumą, švelnumą ir kantrumą.

Tad nuoširdžioje maldoje prašykime Šventosios Dvasios parodyti ir padėti atpažinti mumyse, o ne kituose tūnančias ydas. Prašykime, kad ji gausiai išlietų savo dovanas, kurios padės atgailauti ir per atgailą atsiverti dangiškojo tėvo gailestingumui.

Ir baigdamas noriu paklausti:
Mielas broli, sese, jei tave apniko ydos, blogi įpročiai, tai kiek laiko skiri savo sielos reikalams?
Kai pabundi ryte ir kartu su tavimi pabunda visi dienos reikalai ir rūpesčiai; ar tarp jų būna bent viena mintis apie kažką kilnesnio, didingesnio, aukštesnio?

Literatūra:
Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1996;
Motinėlė Nadina, Pasinerk septynis kartus,2005;
Šventas raštas. Naujasis Testamentas, 2006;
Šv. Pranciškus Salezas,Išganymo kelias, 2002