Atgailos sakramentas: Atgailos sakramento tikslas ir reikalingumas; Kaip pasiruošti ir gerai atlikti išpažintį; gailestis, nuodėmių išpažinimas ir ryžtas nebenusidėti.

Trys Gavėnios sekmadieniai buvo skirti savo vidinio dvasinio pasaulio analizei. Mes buvome kviečiami atpažinti šėtono gundymus, nusidėti Dievo įstatymams, nepaklusti sąžinės balsui, per kurį Šventoji Dvasia vadovauja mums ir mes vykdomi Dievo valią.

Pirmąjį Gavėnios sekmadienį girdėjome Evangelijoje pagal Morkų Jėzaus kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (Mt 1,15). Bažnyčia skelbdama šį Kristaus kvietimą pirmiausia kreipiasi į tuos, kurie dar neišpažįsta Kristaus ir Jo Evangelijos, nes mūsų Išganytojas nuodėmių atleidimą susiejo su tikėjimu ir krikštu: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“ (Mk 16,15-16), - skelbia Kristus.

Krikštas yra pirmasis ir pagrindinis nuodėmių atleidimo sakramentas, nes jis mus vienija su mirusius už mūsų nuodėmes ir prikeltu mums nuteisinti Kristumi, kad‚ „mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6,4).
Kai pirmą kartą išpažinę tikėjimą, būname nuplaunami šventuoju Krikštu, mums suteikiamas visiškas atleidimas ir nebelieka nei kaltės – ar tai gimtosios, ar apsileidimu atsiradusios, ar laisva valia padarytos, - kurią reikėtų panaikinti, nei bausmės, kurią reikėtų atlikti. Vis dėlto krikšto malonė neišvaduoja žmogaus iš visų prigimties savybių (KBK , 977-978).

Šv. apaštalas Jonas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1,8). Mūsų Viešpats Jėzus Kristus norėjo, kad Jo bažnyčia Šventosios Dvasios galia tęstų Jo gydymo ir išgydymo darbą. Todėl Jis suteikė Bažnyčiai galią atleisti nuodėmes ne vien Krikšto sakramentu, bet ir kiekvienam atgailaujančiam, nors jis nusidėtų iki paskutinės gyvenimo valandos (KGB 1421; 979).
Bažnyčios Katekizme pasakyta: „Priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia jam padarytus įžeidimus; drauge jie sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti“ (KBK, 1422).

Atgailos sakramentas pirmaisiais Bažnyčios amžiais paprastai būdavo suprantamas kaip tam tikras bausmės laipsnis. Žmonės buvo praradę suvokimą, jog šis sakramentas reiškia sugrįžimą į draugišką ryšį su Dievu. Todėl iki šių dienų išlikusi savotiška baimė rengiantis eiti išpažinties.

Katalikų Bažnyčios Katekizme Atgailos sakramentas apibūdinamas suteikiant jam net keletą pavadinimų. Jis vadinamas:
• Atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdų įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią sugrįžti pas Tėvą, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę.
• Atgailos sakramentu, nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmeninį ir bažnytinį kelią atsiversti, gailėtis ir atsilyginti.
• Išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas – nuodėmių išpažinimas kunigui. Giliąja prasme šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo žmogui nusidėjėliui „išpažinimas“, pripažinimas ir pašlovinimas.
• Atleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas atgailaujančiam suteikia „atleidimą ir ramybę“.
• Sutaikinimo sakramentu, nes nusidėjėliui dovanoja sutaikančią Dievo meilę: „Susitaikinkite su Dievu“ (2 Kor 5,20), - kviečia apaštalas Paulius. Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą: „Eik pirmiau susitaikinti su broliu“ (Mt 5,24) (KBK, 1422-1424). Taip apibūdindama Atgailos sakramentą Bažnyčia nusako šio sakramento tikslus ir reikalingumą.

„Persiplėškite širdis, o ne drabužius“ (Jl 2,2), - girdėjome Pelenų dieną pranašo Joelio kvietimą. Toks pats ir Jėzaus raginimas - atsiversti ir atgailauti pirmiausia turi mintyse, o ne išoriniais veiksmais. Svarbiausia širdies atsivertimas, vidinė atgaila. Be jų, atgailos darbai lieka nevaisingi, nenuoširdūs; atvirkščiai, vidinis atsivertimas siekia šią būseną paversti regimais ženklias, atgailos veiksmais ir darbais. (KBK,1430).
       Kalbant apie išpažintį, turėtume prisiminti Jėzaus palyginimą apie sūnų palaidūną, kuris iššvaistęs tėvo turtus, pasiryžo nuoširdžiai atgailai: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‚ Tėve nusidėjau dangui ir tau‘“ (Lk 15,18). Kaip tėvas laukia, priima sūnų, kai šis sugrįžta atgailaudamas ir nuliūdęs, taip ir Dievas budi ir laukia kiekvieno skubančio pas Jį. Mes taip pat turim prisiminti ir Jėzaus palyginimą apie ganytoją, kuris palieka devyniasdešimt devynias avis ir skuba ieškoti vienos paklydusios ( Lk 15, 1-9).

Kitaip tariant, kiekvienam nusidėjėliui Dievas skiria ypatingą dėmesį siųsdamas jam atgailos malonę. Jis ieško būdų asmeniškai, individualiai prabilti į kiekvieno širdį ir džiaugiasi kiekvienu sugrįžusiu į Jo mylintį glėbį.
Ruošiantis gerai atgailai, turim kiekvieną dieną išgyventi atsivertimą. Tam padeda kasdieninis sąžinės patikrinimas. Kas tai?

Sąžinė – tai vidinis balsas, kuris pasako, kas yra gera, o kas bloga, taip pat ji ragina daryti gerą ir vengti nuodėmės. Sąžinė yra dovana, kurią Dievas mums davė drauge su žmogiškąja prigimtimi. Tačiau mes žinome, kad sąžinė gali būti užmigdyta, įvairiai klystanti. Kartais girdime: „Žmogus be sąžinės“ arba „jo sąžinė nešvari“, nes yra žmonių, kurie pateisina savo daromą blogį. Jie tvirtina, kad sąžinė jiems nieko nepriekaištauja. Todėl rengiantis eiti išpažinties, reikia visiškai nusižeminus atlikti sąžinės patikrinimą. Privalome melstis į Šventąją Dvasią, kuri kaip Jėzus sako: „parodys pasauliui kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo“ (Jn 16, 8). Darant sąžinės patikrinimą, prisimename laiką nuo paskutinės išpažinties. Apmąstome visus gyvenimo reikalus – santykius su Dievu, artimu, savo paties elgesį, darbą, poilsį, gyvenimą šeimoje, viešąją veiklą. Kiekvieną kartą klauskime savęs, kokia nuodėmės priežastis: kodėl taip atsitiko, kaip iki to prieita, kodėl kai kurie dalykai nuolat kartojasi? Klauskime, kokios nuodėmių pasekmės mums ir mūsų aplinkai? Reikia apibūdinti sunkių nuodėmių skaičių ir aplinkybes.

Daryti sąžinės patikrinimą padeda Dekalogas, „Aštuoni palaiminimai“ arba Šventosios Dvasios vaisiai: meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, didžiadvasiškumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. ( Gal 5, 22). Kai kuriuos žmones kankina skrupulai. Sąžinė privalo būti subtili, jautri, bet skrupulingumas yra visai kas kita. Skrupulingos sąžinės žmogus yra tas, kas visur įžvelgia nuodėmę. Jis nuolat galvoja vien apie tai, ar padarė nuodėmę, ar ne, ar nuodėmė sunki, ar ne. Toks žmogus visą laiką galvoja tik apie save, jam nebelieka laiko žmonėms, pagaliau Dievui. Jis net pradeda abejoti Dievo gailestingumu. Skrupulingos sąžinės žmogus turi besąlygiškai klausyti, ką jam rekomenduoja nuodėmklausys, privalo paklusti jo sprendimams. O iš vidaus padeda pasitikėjimo Dievu ugdymas, įsisąmoninimas to, kad Dievas yra gailestingasis Tėvas, atleidžiantis „ne iki septynių kartų, o iki septyniasdešimt septynių“ (Mt 18, 22), vadinasi kiekvieną kartą, kai skubame pas Jį nuoširdžiai atgailaudami.

Sėkmingo Atgailos sakramento veikimo sąlyga yra gailestis už nuodėmes. Tai „sielos skausmas ir neapykanta padarytai nuodėmei su pasiryžimu ateityje nebenusidėti“ (KBK, 1451). Gailestis yra Dievo dovana. Šventoji Dvasia pažadina mumyse nuodėmės jausmą ir minėtąjį „sielos skausmą“ drauge su troškimu pakeisti gyvenimą. Apibendrinsiu remdamasis Katekizmu:
Tikėjimo požiūriu nėra didesnio blogio už nuodėmę, per kurią prarandama vienybė su Dievu. Ją sugrąžinti galime per nuoširdžią atgailą ir atsivertimą.
Kitaip tariant, nuoširdus išgyvenimas dėl padarytų nuodėmių, pasibjaurėjimas jomis bei tvirtas pasiryžimas ateityje nebenusidėti.

Atgailos sakramentą sudaro trys atgailaujančiojo veiksmai ir kunigo išrišimas. Atgailaujančiojo veiksmai – tai gailestis, nuodėmių išpažinimas – atviras jų pasakymas kunigui ir pasiryžimas atsilyginti bei daryti atgailos darbus.
Kas nori susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, turi išpažinti kunigui visas sunkiąsias nuodėmes, kokių dar nėra išpažinęs ir kurias prisimena, rūpestingai atlikęs sąžinės apyskaitą. Bažnyčia pataria išpažinti ir lengvąsias nuodėmes, nors tai nėra būtina. Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai.
Per atlaidus tikintieji gali gauti ir sau patiems, ir skaistykloje esančioms vėlėms laikinosios bausmės už nuodėmes atleidimą (KBK, 1488, 1490, 1491, 1493, 1495, 1498).

Ateinančią savaitę mūsų bažnyčioje vyks rekolekcijos. Kviečiu visus nuoširdžiai jose dalyvauti. Kurie dar neatlikote atgailos, padarykite sąžinės patikrinimą ir pasistenkite per ateinančią savaitę atlikti ją. Ryžtantis pasitaisyti, visą laiką svarbiausia turi būti malda. Jei daugiau melsimės, mūsų pasiryžimai bus lengviau įvykdomi. Atsiminkime ir tai, kad pasitikėdami tik savimi, nepasitaisysime. Viešpats Jėzus sako: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalėsite nieko nuveikti“ (Jn 15,5).

Evangelijoje girdėjome: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“(Jn 3,17). Todėl su pasitikėjimu ir meile žvelkime į Prisikėlusįjį, prašykime sustiprinti mus visuose pasiryžimuose įveikti savo paklydimus, nugalėti savyje bet kokį blogį ir kaip Jis nešti šviesą pasauliui.

Literatūra:
Senasis Testamentas, Vilnius,1990;
Naujasis Testamentas, Vilnius, 1992;
Katalikų Bažnyčios Katekizmas
Vysk. Jan Szkodon, Kas yra kasdieninio gyvenimo dvasingumas? , 2008