Po žiauraus penktadienio, kai Žmogaus Sūnus Jo priešų buvo sutryptas, sutriuškintas visos tautos akivaizdoje, kai Jo priešai triumfavo, įrodę koks Jis bejėgis, silpnas ir apgavikas buvo, stojo šeštadienio tyla. Šeštadienis – žydų šabo diena. Tą dieną visi žydai sėdi namuose, gatvės tuščios. Ypač ramu po vakarykščio įvykio, kai Jeruzalės gatvės buvo užtvindytos rėkiančios minios: „Ant kryžiaus Jį!”. Būrelis vyrų, Jėzaus mokinių, iš baimės, gėdos ir nevilties, pasislėpę, bijojo garsiai aptarinėti įvykusį faktą. Kiekvieno galvoje be abejonės kilo klausimai: „Kas dabar bus? Ką reikės toliau daryti? Nejaugi jų Mokytojas iš tiesų buvo paprasčiausias apgavikas, suvedžiotojas? Kur gi ta žadėtoji Dangaus karalystė? Kur Jo galia ir pažadai?“
Taip jie baimėje ir mąstymuose praleido visą dieną ir naktį. Iš sąstingio ankstyvą sekmadienio rytą išjudino Marijos Magdalietės netikėta žinia: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“ (Jn 19, 2). Mat ištikimos, mylinčios ir gailestingosios moterys „labai anksti, dar neišaušus“ (Jn 20,1) su kvapniaisiais aliejais atskubėjo prie kapo pagerbti savo Viešpaties. Marija Magdalietė pamačiusi, kad „akmuo nuverstas nuo rūsio angos“ (Jn 20, 1) nuskubėjo pas mokinius.

Evangelijoje mes girdėjome kaip apaštalas Jonas aprašo tolimesnius įvykius. Jonas ir Petras atbėgę prie kapo, išvydę jį tuščią, abu buvo sumišę, pasimetę: „Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių“ (Jn 20, 9).
Kitaip tariant mokiniai dar vis nebuvo tvirtai įtikėję, kad Jėzus yra tikrasis Mesijas, Dievo Sūnus, turėsiąs trečiąją dieną prisikelti. Todėl pagrindinis Prisikėlusiojo Jėzaus siekis buvo padaryti mokinius savo prisikėlimo liudytojais. Tam Jis turėjo atlikti mažiausiai tris dalykus: įrodyti mokiniams, jog Jis tikrai prisikėlė;  pakeisti, atnaujinti mokinių mąstymą;  suteikti jiems Šventosios Dvasios jėgos. Ir šiandien Dievas trokšta to paties.

Mieli broliai ir seserys, Jėzus žinojo, kad mokiniai pajėgs skelbti Jo prisikėlimą kitiems, tik patys tvirtai tuo įsitikinę. Ir tik per jų liudijimą Dievas galės apsireikšti kitiems. Mes neturim pamiršti šio Dievo tikslo, nes per mus, tikinčius Jėzumi Kristumi, Jis taip pat trokšta atskleisti save žmonėms, nori būti pažintas.

Skaitydami Evangelijas, apaštalų laiškus, mes matome kaip sunku buvo pirmiesiems mokiniams įtikėti. Pats tuščias kapas jų neįtikino – tas faktas tik parodė: „Jo čia nėra“, o ne tai, kad: „Jis prisikėlė“. Norint įtikinti, Jėzus per šešias savaites pasirodė iš pradžių moterims, vėliau Petrui, po to dviem, einantiems į Emausą, dar vėliau netikėtai atsiranda tarp besiginčijančių mokinių, esant uždarytoms durims. Kadangi jų tarpe nebuvo Tomo, po keleto dienų vėl atsiranda ir ragina netikintį Tomą įkišti pirštus į Jo žaizdas. Šešių savaičių laikotarpiu tarp Prisikėlimo ir Dangun žengimo Jėzus akivaizdžiai įrodė savo tapatybę, kad joks mokinys nebegalėtų vėl Jo paneigti. Ir mes žinome, kad nė vienas to nepadarė. Tokiu būdu Jėzus laimėjo liudytojų tikėjimą: kiekvienas, regėjęs prisikėlusįjį Jėzų, neteko pasirinkimo laisvės – tikėti ar netikėti. Dabar Jėzus buvo jiems nebepaneigiamas.

Jėzui pavyko pakeisti, atnaujinti mokinių mąstymą, o suteikęs jiems Šventosios Dvasios jėgą, padarė juos bebaimiais, atvirai skelbiančiais savo tikėjimą į prisikėlusį Kristų. Visi jie nuėjo į kapus kaip kankiniai su Jėzaus Kristaus vardu lūpose. Ši ryški mokinių transformacija - iš abejojančių, silpnų į bebaimius evangelistus – yra pats įtikinamiausias Prisikėlimo patvirtinimas. „Palaiminti, kurie tiki nematę! ( Jn 20,29) – sakė Jėzus abejojančiam Tomui.

Taigi kiekvienas krikščionis, visais laikais įtikėjęs į Prisikėlimą, patenka į tą „palaimintųjų“ kategoriją.
Paklauskite šį rytą savęs „Kodėl aš tikiu? Kas man yra Jėzus? Ar esu ištikimas Jo Prisikėlimo liudytojas?“
Aš galėčiau trumpai atsakyti taip: „Tikiu Prisikėlimu pirmiausia dėl to, kad pažinau Dievą. Žinau, kad Dievas yra meilė, ir taip pat žinau, kad mes, žmonės, norime, jog mūsų mylimieji gyventų. Aš neleidžiu savo draugams numirti; jie gyvena mano atmintyje ir mano širdyje dar ilgai po to, kai jų jau nebematau. Aš tikiu, kad dieviška meilė neleis mirčiai nugalėti gyvenimo“.

Jei dar mūsų tarpe yra svyruojančių, abejojančių, prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias“ (1Kor 15, 17).

Mes, krikščionys, žinome, kad mūsų tikėjimas nėra tuščias, nes turim savyje Šventosios Dvasios liudijimą. Netikintys to liudijimo neturi ir mes privalome pateikti svarių argumentų, kodėl krikščionybė yra tikra. Tam turim nuolat skaityti Šv. Raštą, per maldą prašyti Šventosios Dvasios sustiprinti mūsų tikėjimą, nuolat pakeisti ir atnaujinti mąstymą, bei suteikti jėgų, drąsos ir ryžto skelbti Prisikėlusįjį Jėzų.

Būkime linksmi ir džiaugsmingai skelbkime pasauliui: „Kristus nugalėjo mirtį! Jis tikrai prisikėlė! Jis gyvas ir gyvena tarp mūsų, ir kasdien dovanoja savo meilę kiekvienam skubančiam pas Jį. Amen.