Mieli broliai ir seserys, šiandien švenčiame džiugią šventę – Kristaus išaukštinimo, Jo galybės ir didybės dieną.
Jėzus – kančios ir skausmų vyras, savųjų išduotas, sumuštas ir iškankintas, pasmerktas mirti, išjuoktas kaip netikras pranašas ir atmestas kaip apsišaukėlis karalius, bejėgis kunigas, šiandien yra dangiškojo Tėvo apgintas buvusio, esamojo ir būsimojo pasaulio akyse. „Kas tuo įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (plg. Mk 16,16), - paskelbė Kristus apaštalams prieš pakildamas į dangų.

Kaip liudija Raštai ir Evangelijos „Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16,19).
Semitų pasaulyje dešinė simbolizuoja gerovę, laimę, garbę. Jokūbas ir Rachelė savo sūnų pavadino Benjaminu, kas hebrajiškai reiškia – „dešinės sūnus“, vadinasi laimingas ir mylimas. Iki šių dienų išliko paprotys: garbingiausią, mylimiausią svečią šeimininkas sodina savo dešinėje.

„Dievo dešinė“ yra galios ir pasaulio valdymo simbolis. Antrajame skaitinyje iš apaštalo Pauliaus laiško efiziečiams girdėjome: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas (...) pažadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“ (Ef 1,17; 20-21).

Taigi, įžengęs į dangų ir pasodintas Tėvo dešinėje, Kristus visiškai atsiskleidžia kaip Mesijas ir Sūnus, pasaulio Viešpats. Žengdamas į dangų Jėzus savo mokiniams pažadėjo: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais (...) lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1,8). Šie žodžiai be abejo padrąsino apaštalus. Jie nėra palikti vieni, jie nuolat išgyvens Jėzaus artumą ir veiks Jo vardu.

Jėzaus sugrįžimas pas Tėvą suteikia viltį, kad ir mes įtikėjusieji ir mylintys Dievą taip pat pateksime į dangiškojo Tėvo namus. Juk pats Jėzus sakė: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“(Jn 20,17).
„Mano tėvo namuose daug buveinių (..). Einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir pas save pasiimsiu“ (Jn 14,2-3).

Šis Jėzaus pažadas galioja ir šiandien, nes Jis vis dar sėdi dangaus soste su Tėvu ir vadovauja mums.
Kristus, išėjęs iš Tėvo, tapęs žmogumi, parodė pavyzdį, kaip turime gyventi, kad būtume verti Dievo karalystės. Sugrįžęs atgal pas Tėvą, Jėzus atvėrė dangaus duris visiems mums. Tik pirmiau nei įžengsime į dangiškojo Tėvo buveinę, ant mūsų nužengs Kristaus pažadėtoji Dvasia. Ji stiprins ir drąsins, padarys bebaimiais Jo Evangelijos skelbėjais. Tik Šventosios Dvasios perkeisti galėsime skelbti Prisikėlusįjį ir tikėtis dangus.

Mieli broliai ir seserys, pagerbdami šią dieną, paklausykime apaštalo Pauliaus patarimo: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3,1-2).

Taigi, pakelkime savo širdis ir mintis į dangų, su pasitikėjimu žvelkime į Viešpatį, skelbdami, kad dangaus vartai yra atviri visiems, kurie Juo tiki ir ištikimai Jam tarnauja. Tikėkime ir gyvenkime viltimi, kad Jėzus nepaliaus rūpintis mumis ir išlies malonių, reikalingų Jo Bažnyčiai stiprinti.

Šiandien, kai Bažnyčia yra puolama, kai bandoma ją sugriauti iš vidaus, ypač reikalinga stiprinti savo tikėjimą ir būti vienybėje su Jėzumi Kristumi. Amen.