Pereitą sekmadienį šventėm prisikėlusiojo Kristaus Žengimo dangun šventę. Grįždamas pas Tėvą į namus, Jėzus pažadėjo mokiniams, kartu ir gimstančiai Bažnyčiai, kad Jis nepaliks jų našlaičiais, o atsiųs jiems Dvasios dovanų.

Ir štai šiandien yra ta diena, kai Šventoji Dvasia nužengė ant mokinių. Mokiniai mylėjo Viešpatį, tačiau skaudūs įvykiai dar vis laikė juos baimėje, todėl meilę Kristui buvo paslėpę giliai širdyje. Mokiniai bijojo viešai liudyti Kristų, jie sėdėjo drauge aukštutiniame kambaryje, kaip jiems buvo liepęs Kristus prieš pakildamas į dangų. Jiems taip belaukiant‚ iš dangaus pasigirdo ūžesys (...), pasirodė ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno jų“ (Apd 2,2-2). Ir jie „visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2,4), - girdėjome pirmajame skaitinyje.

Šventajame Rašte Dvasia niekur nevaizduojama švelni ir rami. Ją lydi stulbinanti jėga.
       Tiek Senajame, tiek Naujame Testamente randame galingą Šventosios Dvasios veikimą. Teisėjų knygoje skaitome apie Jeftą ir Samsoną. Kai Viešpaties Dvasia atėjo pas Jeftą, jis įgavo drąsos ir išvyko į mūšį prieš Amono sūnus, o kai „Viešpaties Dvasia pagavo Samsoną, jis perplėšė liūtą (...) visai nieko neturėdamas rankoje“ (Ts 14,6). Šią galingą Dvasios jėgą sutinkame ir tuomet, kai Biblijoje aprašoma sandora ant Sinajaus kalno, izraelitų susirinkimas po sunkios tremties ir kiti įvykiai.

Šiandien Šv. Rašto skaitiniai byloja apie Šventosios Dvasios galingą veikimą Kristaus mokiniams, jų perkeitimą. Iš nusiminusių, baimingų vyrų, jie tapo kupini išminties, supratimo, tvirtumo, maldingumo bei žinojimo. Kai ant jų nusileido „ugnies liežuviai“, jie įgavo galią „kalbėti kitomis kalbomis“ (Apd 2,4). Kitaip tariant skelbti Kristų visų tautų žmonėms.
Ryškus Šventosios Dvasios veikimas pasireiškia apaštalo Pauliaus atsivertimo istorijoje. Paveiktas Kristaus Dvasios iš aršaus Bažnyčios persekiotojo, jis tapo uoliu liudytoju skelbiant Kristaus prisikėlimą.

Ir šiandien mes galim atrasti daug liudijimų apie perkeičiantį Šventosios Dvasios veikimą.
       Štai keletas pavyzdžių. Vieno mokslininko išpažintis: „Esu labai logiškas ir analitinio proto žmogus. Man visur reikia aiškių įrodymų. Vis dėlto čia, universitete, su manimi atsitiko kažkas, ko negaliu racionaliai, moksliškai ar psichologiškai paaiškinti.
      Mane visiškai apžavėjo Kristus ir jaučiu, kad kažkokiu būdu Jis yra ir veikia manyje... Negalėčiau paaiškinti šio jausmo. Jis ypač priartėjo, kai pradėjau skaityti apie pirmuosius krikščionis. Šie žmonės mane taip patraukė ir apstulbino, kad padariau išvadą, jog negalima net abejoti Jėzaus buvimu ir tuo, kad Jis yra Dievo Sūnus“ (Traukianti Jėzaus jėga. Eik į savo kambarėlį).Ir toliau mokslininkas dalijasi, kad net abejonių akimirkomis, jis tvirtai tiki Jėzaus prisikėlimu.

Arba štai kaip pasakoja lakūnas: „Aš buvau pakrikštytas, tačiau tėvai išsiskyrė ir mano religiniu auklėjimu niekas nesirūpino. Į Bažnyčią praktiškai neidavau, išskyrus laidotuves ar vestuves, nebuvau priėmęs net Pirmos šv. Komunijos. Kai atėjo laikas tuoktis, neketinau priimti Santuokos sakramento, net jei mano žmona to reikalautų. Po šešerių santuokos metų mums gimė mergaitė. Žmona pasirūpino, kad ji būtų pakrikštyta. Tačiau tai neturėjo jokios įtakos mano santykiui su Bažnyčia.
       Kartą sėdėjau automobilyje laukdamas svainio ir per radiją pranešė, kad ta gatve važiuos mūsų Šventasis Tėvas Jonas Paulius II. Kai pasirodė popiežiaus automobilis ir jį lydinti minia žmonių, man tarsi kas būtų smogęs galingu akmeniu. Mano akyse pradėjo tvenktis ašaros ir aš pajutau begalinį norą sugrįžti į Bažnyčią.

Negalėjau to paaiškinti, bet tučtuojau įsirašiau į rengimo sakramentams grupę savo parapijoje. Jaučiuosi iš tiesų paliestas Šventosios Dvasios. Pirmą kartą gyvenime patyriau tokią ramybę ir gėrį, kokio nebuvau pajutęs iki šiol. Norėjau, kad rengimosi sakramentams grupės užsiėmimai vyktų dažniau, vieno karto per savaitę man buvo per maža! Daug skaitau apie mūsų tikėjimą, atradau katalikišką radijo stotį, kuri kasdien padeda mąstyti apie Viešpatį. Kiekvieną dieną dėkoju Viešpačiui ir šlovinu Jį už tai, kad pakvietė mane grįžti namo, į šitą nuostabią Bažnyčią, ir už visus palaiminimus, kuriuos Jis man suteikė per visą gyvenimą, net tada, kai buvau Jam atsukęs nugarą“.

Tokių liudijimų kiekvienas jūsų gali atrasti savo aplinkoje. Tad nesistebėkite ir nesmerkite to, kuris galbūt ankščiau buvo nutolęs nuo Dievo, net smerkė išpažįstančius Jį, o šiandien yra uolus Kristaus Evangelijos išpažinėjas ir skelbėjas.

Pamąstymą apie Šventąją Dvasią baigsiu popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais: „Tegul Šventoji Dvasia, Sekminių Dvasia, padės mums nuskaidrinti neaiškumus, sušildyti abejingumą, nušviesti tamsą, o pasaulio akivaizdoje būti ištikimais ir kilnadvasiais Kristaus meilės liudytojais, nes niekas negali gyventi be meilės. Amen.