Šiandien švenčiame Valstybės dieną, kuri neatsiejama nuo vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo krikšto ir karūnavimo.
Šie metai Lietuvai ypatingai reikšmingi, nes ir valstybė, ir Bažnyčia švenčia Lietuvos tūkstantmetį. Jei ne šv. Bonifaco Brunono kankinystė ir mirtis už tikėjimą, už baltams atneštą Kristaus Evangeliją, tai 1009 metais nebūtų senuose analuose paminėtas Lietuvos vardas.

Ir, jei ne kunigaikščio Mindaugo išmintingas sprendimas priimti krikštą, tai vargu, ar šiandien galėtume džiaugtis ir didžiuotis, kad esame Lietuvos valstybės piliečiais.

Mindaugo krikštas ir jo vainikavimas karaliumi buvo labai svarbus įvykis Lietuvai. Jis būtų turėjęs dar daugiau reikšmingų ir naudingų Lietuvai pasekmių, jei ne pavydas, ne prieštaravimai tarp Mindaugo, jo brolvaikių ir kitų bajorų, kurių išdavoje vienintelis Lietuvos karalius buvo savųjų nužudytas.

Vokiečių ordinas būtų netekęs pagrindo kariauti su lietuviais stabmeldžiais. Lietuva būtų pusantro šimto metų anksčiau pradėjusi vystyti savo kultūrą, savarankiškai spręsti ekonomines, socialines ir kitas problemas. Tai būtų sudarę sąlygas Lietuvai įsijungti į kultūringų vakarų Europos valstybių gretas. Kiek būtų laimėta žmonių ir sutaupyta jėgų! Būtų sustabdytas gudų tikėjimo ir jų kalbos įtaka Lietuvos Rytuose. Prūsai būtų sulaukę nemažai paramos iš Lietuvos pusės ir tai galbūt būtų išgelbėję juos nuo visiškos pražūties. Mindaugo netikėta mirtis buvo didelis smūgis ne tik Lietuvai, bet ir prūsams, latviams, kitoms kaimyninėms šalims (pgl. Maironis, Raštai III tomas. Lietuvos praeitis).

Tačiau tikėjimo žiburėlis jau buvo įžiebtas, Kristaus šviesa vis plačiau sklido, nušviesdama tamsiausius Lietuvos kampelius.
Šiandien žengiant septintuoju krikščionybės šimtmečiu Lietuvoje, kartu su poetu Bernardu Brazdžioniu norisi ištarti:

Žibėk, žibėk tėvų sodybos žiburėli,
Prieš amžius uždegtas senajam židiny,
Pro piktą negandą, pro neviltį tu vėlei
Mane naujų dienų rytojum vadini.
-----------------------------------------

Žibėk, žibėk tėvų sodybos žiburėli,
Ugnelė tavo tegul per amžius neužges.
(Tėvų sodybos žiburėlis)
Kam užges tėvynė ir Dievo meilė širdyse,
Tuščias ir beprasmis šis pasaulis
(plg. Lietuvos vardas)

Mieli broliai ir seserys Kristuje, nors skaudu, tačiau reikia pripažinti, kad šių dienų Lietuva primena Mindaugo laikų Lietuvą. Pyktis, godumas, pavydas, garbės ir valdžios troškimas siautėja lietuvių širdyse, niokodami, degindami ir pavergdami jas, tarsi kryžiuočių, ar kalavijuočių būriai. Nesmagu ir liūdna stebėti rinkiminių kompanijų ginčus, niekinant ir žeminant oponentus. Neišvengė kandžių replikų, apkalbų ir mūsų išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Skaudu ir tai, kad jauni žmonės yra praradę Viešpaties jiems padovanotos Tėvynės vertę. Ir tai įvyko ne dėl jų kaltės. Jie augo tokiu metu, kai jų tėvai netikėtai atsidūrė naujame pasaulyje. Iš pagrindų pasikeitė ne tik spauda, televizija ir pinigai, bet svarbiausia – žmonių tarpusavio santykiai. Iškilo naujos iki tol nepatirtos problemos.

Atsirado įvairios privačios firmos, siūlančios didžiulius atlyginimus, bankai - nerealias palūkanas. Kiek skausmo, streso patyrė asmenys, praradę visas santaupas, kurias investavo į besikuriančias firmas arba jas patikėję bankams. Argi galėjo rūpėti nerimo ištiktiems tėvams vaikų auklėjimas? Švietimas taip pat išgyveno sunkų reformos kelią. Mokykla tapo tik žinias perteikianti mokiniams vieta. Taip vaiko asmenybės ugdymas buvo paliktas likimo valiai. Vaikai pajuto laisvę nelankyti mokyklos, prasimanyti pinigų vagystėms, plėšikavimais, netgi nužudymais.

Tie, kurie turėjo valios baigti mokyklą ir galimybes studijuoti, dauguma išvyko kurti savo verslą už tėvynės ribų. Statistika rodo, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos emigravo beveik pusė milijono žmonių. Tikrieji skaičiai greičiausiai didesni, nes dalis išvyko tyliai, nesiskelbiant. Esant pasaulinei krizei dalis greičiausiai grįš, tačiau didelė dalis išsilavinusių, aktyviausių, be abejo, gerai įsikūrusių, tikrai negrįš.

Emigruojama dažniausiai ekonominiais sumetimais – didesnis atlyginimas, saugesnis gyvenimas, lengviau auginti vaikus.
Taip Tėvynės meilė, pasididžiavimas ja, noras kurti, rūpintis jos gerove blėsta lietuvio širdyje.
Mūsų pareiga kviesti jaunimą susimąstyti, jog Viešpats kiekvieną žmogų yra apdovanojęs Tėvyne, kurią turime mylėti, kovoti už jos laisvę, nepriklausomybę ir geresnį gyvenimą.

Šiandien mums tinka beveik prieš 2000 metų pasakyti apaštalo Pauliaus žodžiai: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: „Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu Jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti“ (Gal 5,13).

Nuoširdžioje maldoje melsdamiesi už mūsų brangią Tėvynę, prašykime Dievo, kad Jo nuostabios apvaizdos dėka valdančiųjų išmintis ir mūsų piliečių kilnumas garantuotų taiką, teisingumą ir nuolatinę gerovę. Amen.