Nuvilnijo nubangavo margaspalvė vasara. Nusinešdama nerūpestingą juoką, atostogų džiaugsmą.
Prisipažinsiu man šiandien džiugu matyti daugumą jau pažįstamų veidų ir nedrąsius žvilgsnius tų, kurie pirmą kartą įsiliejo į jūsų bendruomenę. Man be galo smagu kiekvieną rugsėjo pirmąją susitikti su jumis, palaiminti jus naujiems, sėkmingiems darbams. Jaučiuosi tarsi būčiau jūsų gražios, darnios didelės šeimos narys. Mane ypač džiugina tai, kad esate vieninga bendruomenė sugebanti gyventi ne pavieniui, bet kartu. Manau didelė laimė mokytis jūsų gimnazijoje ir kiek džiaugsmo valandų patiria čia dirbdami mokytojai ?

Žinau, kad ir šią vasarą išgyvenote netekčių, kai kuriose klasėse liks tuščios vietos, kurios liudys apie klasioką, visam laikui palikusį šį žemišką pasaulį. Tegul išėjusieji jums nuolat primena šiandien girdėtus apaštalo Pauliaus žodžius: „ Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį“(1Tes 5,1-2). Iš tiesų, mums nelemta žinoti, kada ateis atsisveikinimo valanda su žemiškuoju pasauliu. Apie tai daug kartų kalbėjo Kristus, mokydamas apaštalus ir minias. Apaštalas Paulius kaip girdėjome skaitinyje pasakė ir kitus žodžius: „Juk jūs esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai. Todėl nemiegokime (...), bet budėkime“ ( Tes 5,5-6).
Būti „šviesos vaikais“, nepriklausyti „nakčiai nei tamsai“, tai reiškia turėti viltį, kurią suteikia Kristus visiems, kurie Jo klauso, kurie vykdo Jo įsakymus, iš kurių svarbiausias: „Mylėk savo Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 1,27).

Mielieji, nuo rytdienos jūs sugrįšite prie įprastų darbų ir mokslų, pradėsite iš naujo krauti kasdienos pastangų aruodą. Koks jis bus, kaip jį sukrausite – viskas priklausys tik nuo jūsų norų, pasiryžimų, kantrybės ir ištvermės. Kai Viešpats Dievas karaliaus Saliamono paklausė: „Ko norėtum?“ – jis atsakė : „Išminties“.
Visais laikais yra vertinama išmintis. Galima prikimšti į galvą visą krūvą formulių, taisyklių, išmokti ir pakartoti mokytojų žodžius, mokėti visus duomenis ir datas, tačiau nesugebėti jų pritaikyti gyvenime. Vien gausa žinių neužtikrina išminties, jei gauto išsilavinimo nesugebame panaudoti žmonių labui, jų gerovei.
Tad linkėčiau jums mieli, gimnazistai, kad viskas, ką darysite būtų brangu ir sava, teiktų džiaugsmą ir viltį, jog viską, ką darote yra prasminga ir tarnauja gėrio kūrimui.

Linkiu panaudoti savo talentus, gebėjimus bei galimybes, kad jaustumėtės saugūs dėl savo paties ateities, kad pajėgtumėte suvokti ir atsirinkti gaunamus potyrius, sugebėtumėte juos išgyventi ir pakartoti. Auginkite savo širdyse gebėjimo mylėti medį. Kuo didesnis ir tvirtesnis šis medis bus, tuo išmintingiau sugebėsite pritaikyti tai, ko išmoksite iš savo mokytojų, artimųjų, o jums, mieli mokytojai, pedagoginės patirties ir išminties linkiu semtis iš mūsų gyvenimo Mokytojo – Jėzaus Kristaus. Evangelijos ne sykį parodo mums Jėzų kaip Mokytoją. Jo žodžiai veikė kiekvieną, keitė širdis, buvo nukreipti į pačią žmogiškos būties esmę. Jėzus niekada nemokė to, kuo pats negyveno. Visi Jo žodžiai buvo patvirtinti veiksmais. Tik šitaip dirbant galima tikėtis, kad jūsų ugdytiniai sieks kilnesnių, gražesnių tikslų.

Nuoširdžia malda visi kartu melskimės: „Viešpatie, man reikia Tavo globos, kad galėčiau vaikščioti išminties takais. Siųsk Šventąją Dvasią, kad ji atvertų mano akis, širdį bei protą, kad galėčiau pažinti Tavo valią ir eiti Tavo nurodytu keliu. Amen.