„Niekas nėra geras, tik vienas Dievas!” – (Mt 19.17), - girdėjome Kristaus žodžius.
Šiandien, švenčiant Donoro dieną Evangelija kviečia atsakyti į klausimą: „Kas yra geras?“ Tas, kuris dalijasi su kitais! „Eik, parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams, - sako Jėzus.

Mieli broliai, ir seserys Kristuje, Dievas pašaukdamas mus į gyvenimą, kiekvieną apdovanojo įvairiais talentais, kad išmintingai jais naudojantis galėtume kurti, sėkmingai darbuotis ir būti naudingais piliečiais savo aplinkoje, šalyje, pasaulyje.
Dievas apdovanojo ir sugebėjimu jausti, mylėti ir aukotis, džiaugtis ir liūdėti. Pati brangiausia dovana yra meilė, kuri žadina mumyse gerumą, gailestingumą, norą padėti artimajam.

Kai Kristaus Rašto žinovas paklausė: „Koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme? Jėzus jam atsakė: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visu protu, visa siela. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.
Antrasis – panašus į jį „Mylėk savo artimą kaip save patį” (Mt 22.36-40). Taigi, Dievo valia mes turime būti mylintys, vadinasi - geri, teisingi ir gailestingi artimiesiems.
Kiekvienas žmogus turi labai daug artimų žmonių, su kuriais bendrauja, jais rūpinasi, dėl jų pergyvena, kai ištinka bėda skuba jiems padėti.

Artimais laikome šeimos narius, artimus giminaičius, gerus kaimynus, žmones, su kuriais kartu praleidome ne mažą gyvenimą tarpsnį. Visus kitus laikome svetimais, nepažįstamais, tolimais ir mus jokiu būdu neįsipareigojančiais jais rūpintis.
Noriu priminti Kristaus nuostabų palyginimą apie gailestingąjį samarietį. Samarietis pasirūpino visiškai svetimu žmogumi, kurį buvo užpuolę ir sumušę plėšikai. Čia ir paaiškėjo, kad mūsų artimą nustato ne vien giminystės ryšiai, sena draugystė, geros pažintys, bet reikalingos pagalbos suteikimas jos prašančiam.

Šiandien ir jūs kviečiami parodyti savo gailestingumą – duoti kraujo, kuris galbūt gyvybiškai svarbus jums visiškai nepažįstamam žmogui.
Donorystė viena kilniausių žmogaus dorybių, išreiškianti nesavanaudišką meilę visiškai nepažįstamajam, kuris kenčia nuo žaizdų, galbūt ne tik nuo fizinių, bet ir dvasinių skausmų. Žinia, kad kažkas paaukojo jam savo kraujo, suteiks vilties pasveikti ir tai padės jam dvasiškai sustiprėti.

Šia proga noriu perskaityti laišką jauno žmogaus, kuris po sunkios avarijos neturėjo vilties pasveikti
- Ateis diena, kai gydytojas nuspręs, kad mano smegenys nustojo funkcionuoti ir mano gyvenimas sustojo, - rašo jaunuolis ir tęsia –
- Kai taip nutiks, tegul mano kūnas būna išdalytas tiems, kuriems labiausiai reikia, kad jie galėtų gyventi visavertį gyvenimą.
   Mano regėjimą atiduokite žmogui, kuris niekuomet nematė saulės šviesos, kūdikio veido ir meilės moters akyse.
  Širdį atiduokite žmogui, kurio širdis nieko kito nesukelia, tik skausmą. Kraują atiduokite paaugliui, kuris buvo ištrauktas iš automobilio liekanų, kad jis galėtų gyventi.
   Mano inkstus atiduokite tam, kurio gyvybė priklauso nuo aparato. Paimkite mano kaulus, kiekvieną gyslelę bei kūno nervą ir padėkite suluošintam vaikui.
   Paimkite ląsteles ir užauginkite jas, kad vieną dieną nekalbantis vaikas prakalbėtų, kurčia mergaitė išgirstų už lango lietaus garsą.
   Jei privalote ką nors užkasti, tegul būna mano trūkumai, silpnumas ir mano padaryta žala žmogui. O jei atsitiktinai norėsite mane prisiminti, atminkite gerais darbais arba žodžiais, kurių kam nors labai reikia. Jei padarysite visa, ką prašau – aš gyvensiu amžinai (plg. R.N. Testas. Atminkite mane). Štai kokį gražų atminimą paliko jaunuolis, išdalindamas save stokojantiems visiškai galbūt nepažįstantiems žmonėms.

Šiandien ir mes kviečiami paklausti save: „Kaip aš naudoju Dievo dovanotą man išmintį, širdies gerumą, gailestingumą ir jautrumą? Ar nepraeinu, abejingai pro šalį kenčiančio, stokojančio, reikalingo mano pagalbos?“

Neužkietinkite savo širdžių, nuoširdžia malda prašykime Dievo malonės, kad padėtų išsaugoti pačias didžiausias Jo suteiktas mums vertybes – meilę, gerumą, gailestingumą ir džiaugsmą šiomis vertybėmis dalintis su kitais. Amen.