Vos pora dienų, kai iškilmingai atšventėm Dievo Sūnaus, Jėzaus Kristaus gimtadienį. Mus su Juo vienija, ne tik mūsų tikėjimas, bet dar labiau – Įsikūnijimas, per kurį Kristus tapo kiekvieno iš mūsų broliu ir draugu.

Per Šv. Kalėdas Dievas regimai atėjo į pasaulį ir tapo žmonių šeimos nariu, tuo parodydamas, kaip svarbu jam yra žmonių šeima. Štai kodėl po Šv. Kalėdų pirmąjį sekmadienį, Bažnyčia kviečia mus, žvelgiant į Šventąją šeimą, kiekvienam giliau pažvelgti į savo šeimą, į tarpusavio santykius, pamastyti apie mūsų nuostatas Dievo atžvilgiu. Šiandien visi Šv. Rašto skaitiniai nukreipti į tai, kas svarbiausia, kad būtų tvirta, krikščioniška šeima, nepaisant visų šio pasaulio blogio iššūkių, kurie ardo šeimą, iškreipia teisingą požiūrį į ją.

Mato Evangelijos ištrauka sukelia įvairias asociacijas. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Šventoji šeima – tai Dievo apleista, tarsi Jo nubausta šeima. Pirmiausia koks varganas, apverktinas gimdymas – nei gydytojų, nei artimųjų, nei elementariausių higienos sąlygų. Šiais laikais tai neįsivaizduojama net asocialiose šeimose.
Nepaisant šito šeimą aplanko džiugios akimirkos: kūdikėlį Jėzų tą patį vakarą atskuba pasveikinti piemenėliai, po kiek laiko atkeliauja iš Rytų trys išminčiai, kurie „parpuolę ant žemės“ , pagarbino Kūdikėlį, apdovanojo Jį „auksu, smilkalais ir mira“. (Mt 2,11).Tačiau džiaugsmo maža. „Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas Jį nužudyti“ (Mt 2,13).
Kas patyrė tremtį, iškentė jos vargus, persekiojimus, baimę, tam nesunku įsivaizduoti, ką turėjo iškęsti Šventoji šeima.
Ir koks sunkus sugrįžimas atgal. Ar laukia kas nors, ar ras kur prasiglausti? Vėl nauji rūpesčiai, nauji vargai. Ir kaip girdėjome, Juozapas sugrįžęs į Izraelio žemę išgirdo „ jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, todėl pabūgo ten vykti. ‚Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį ir apsigyveno Nazareto mieste“ (Mt 2,22). Visa tai atsitiko iš anksto numatytai ir Dievo globojamai šeimai. Ir tai įvyko tam, kad išsipildytų per pranašus pasakyti Dievo žodžiai: „Jį vadins Nazarėnu“ (Mt 2,23 ).

Mielieji, Dievas kiekvienai šeimai , kiekvienam žmogui iš anksto yra numatęs planą, todėl visus vargus ir negandas, paklusniai kaip Juozapas paveskime Jam ir tuomet daug mažiau problemų turėsime. Prisiminkime savo tautos šeimas, kurioms teko išgyventi tremtį, badą ir paniekinimą sugrįžus. Ir tik tikėjimas Dievu pradėjo viską ištverti.
Labai gražiai Evangelija susišaukia su pirmuoju skaitiniu iš Siracido knygos.
Juozapas budi prie Dievo Sūnaus, tapusiu bejėgiu Kūdikiu ir Jį išgelbėja nuo pražūties. Taip tėvai rūpindamiesi savo vaikais rampa tiesioginiais Dievo bendradarbiais. Apaštalas Paulius pateikia pamatinius darnios, tvirtos ,krikščioniškos šeimos principus.

Pirmiausia – meilė: „Virš visko tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3,14)
Antra - nusiteikimas tobulėti dvasia: „apsivilkite nuoširdžiu, gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. (Kol 3,12).
Trečia – noras ir siekis vieni kitus suprasti: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems“ (Kol 3,13) „Būkite dėkingi!“ (Kol 3,15).
Ketvirta – noras tapti geresniais, sukurti taikos, ramybės ir džiaugsmo aplinką: „Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi“ (Kol 3,16)
„Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename Kūne“ ( Kol 3,15).
Be to, Šv. Rašto skaitiniai nurodo, kad darnus šeimos gyvenimas pasiekiamas visos šeimos ir kiekvieno jos nario pastangomis santykiuose vienų su kitais.

Kaip girdėjome pirmajame skaitinyje, vaikai kviečiami gerbti, klausyti, padėti, neliūdinti, atjausti, suprasti, nepaniekinti tėvų. Antrajame skaitinyje vyrai kviečiami mylėti žmonas, o žmonas būti klusniomis, be to apaštalas Paulis kviečia: „Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baikštūs“ (Kol 3,21).

Klausydami šios dienos Šv. Rašto pamokymus šeimai, manau visi skirtingai reaguojate. Močiutės liūdnai linguodamos galvas, greičiausiai atsiduso: „Seniai, o kaip seniai tai buvo, kai vaikai gerbė tėvus, o tėvai mokė vaikus doros, meilės Dievui ir patys po sunkių dienos darbų susėdę prie stalo visa šeima, pašlovindavo mūsų Viešpatį, padėkodavo už suteiktas malones, aptardavo šeimos reikalus“.

Dauguma jaunimo, be abejo, nusijuokėte, kad tai atgyvenęs reikalas, dabar visai kiti laikai. Jauni tėvai daro karjerą, daug dirba, nes turi apsirūpinti patogiu būstu, sukurti gerą materialinį pagrindą, o tada pamąstyti apie vaikus. Daug porų, ir ne tik, gyvena be jokių įsipareigojimų, „susidėję“. Savaime suprantama tuomet vengiama turėti vaikų. Arba dažniausiai iš tokio gyvenimo lieka vieniša mama su vaiku. Liūdna tai, kai šeimoje auga vienas vaikelis, ir tėvai neskiria jam dėmesio.

Viena turtinga pora vaikščiojo geriausioje žaislų parduotuvėje, ieškodami dovanos savo vienintelei dukrelei. Netekę vilties, ką nors ypatingo nupirkti, jie kreipėsi į pardavėją.
- Ką galėtumėt pasiūlyti mums nupirkti tokio, kas padarytų mūsų dukrą laimingą . ji tokia liūdna ir nusiminusi.
Mes visą dieną dirbame, namo grįžtame tik vėlai vakare.
- Deja, man labai gaila, bet mes neparduodame tėvų, - mandagiai paaiškino pardavėja. (pagal Br. Ferrero „Tai neparduodama“.)
Iš tiesų, kas gali atstoti tėvų meilę, rūpestį ir dėmesį vaikui .

Mielieji, pasaulio tamsos kunigaikštis – šėtonas, kuris bandė išardyti Šventąją šeimą, nenurimsta ir šiandien. Visokiais būdais yra gundomos ir puolamos viso pasaulio šeimos. Ir tai kelia visiems mums didelį rūpestį.
Todėl šią Šventosios šeimos dieną nuoširdžiai melskimės ne tik už savo, bet ir už pasaulio šeimas. Tegul visas šeimas ir mus visus vienija tokia pati meilė, kuri siejo Jėzų, Mariją ir Juozapą.
Amen.