Mieli tikintieji, 24 valandą nuskambės varpų dūžiai, spalvingi fejerverkai paskelbs 2010-uosius metus. Mes sveikinsime vienas kitą, linkėdami džiaugsmingų, turtingų metų ir dar daug visko. Ir tik nedaugelis vienas kitam linkėsime dvasingesnių, Dievo malonės ir ištikimybės Kristaus priesakams metų.

Šiandien, stovėdami prie Naujųjų metų slenksčio visi susimąstome apie tai, kaip greit bėga žmogaus gyvenimas. Atrodo, taip neseniai šventėme Naujuosius 2009-iuosius, Velykas, Kalėdas ir viso to jau nebėra, ratas vėl sukasi iš naujo.
Geras krikščionis, suvokdamas metų tėkmės greitį, gali padaryti labai svarbią išvadą: jei taip greit prabėga žmogaus gyvenimas, tai reikia skubėti gyventi. Nėra kada snūduriuoti, veltui leisti laiką, nėra kada bartis, dėl menkniekių skaudinti vienas kitą. Mums, žmonėms, duota tik akimirka sąmoningo gyvenimo, tad turime ją praleisti tauriai, intensyviai dalindami meilę artimui, turiningai planuodami kiekvieną sekundę.

Kiekvienam žmogui šioje žemėje yra skirta tam tikra misija, kurią vykdydamas jis neturi pamiršti Dievo.
Italų kunigas Bruno Ferrero rašo apie tris mokinius ilgus metus gyvenusius pas garbų dvasios mokytoją, pas kurį gilinosi į mokslo tiesas ir meldėsi. Galiausiai nusprendė palikti mokytoją ir pradėti savo misiją žemėje. Po dešimties metų visi trys grįžo mokytojo aplankyti. Senolis pakvietė juos susėsti aplink jį, nes pats dėl kūno skausmų beveik negalėjo pasikelti.
Buvę mokiniai pradėjo pasakoti, ką nuveikę.
-Aš parašiau daug knygų ir pardaviau milijoniniu tiražu, - didžiuodamasis tarė pirmasis.
-Pripildei pasaulį popieriaus, - tarė mokytojas.
-Aš pamokslavau tūkstantyje vietų, - išdidžiai tarė antrasis.
-Pripildei pasaulį žodžių, - tarė mokytojas.
-O aš atnešiau pagalvėlę, kad galėtum minkštai atremti skaudančias kojas, - tyliai pasakė trečiasis.
-Tu, - šypsodamasis tarė mokytojas,- tu radai Dievą.
Šis pasakojimas giliai prasmingas ir pamokantis.
Mes, šių laikų žmonės, laimę daugiausia suvokiame kaip medžiagines vertybes. Daug kam atrodo, kad laimingas yra tas žmogus, kuris nusipirko prabangų automobilį, pasistatė didžiulį, puošnų namą, įsigijo brangius baldus, papuošalus ir t.t.. Dažnai pavydime tiems, kurie įkopė į valdžios viršūnes, kuriems sekasi daryti karjerą.

Tikrojo krikščionio laimės suvokimas turėtų būti realus ir teisingas: visa tai, kas bus lemta patirti ateinančiais metais, yra Dievo leista, nes tai reikalinga mūsų išgyvenimui. Per maža vien garbinti Dievą, reikia būti žmogiškais visose skaudžiose ir sudėtingose situacijose, pajusti sielos skausmą ir tylią artimojo raudą, jo nebylų prašymą ir ištiesti pagalbos ranką.
Tad, pasitikdami šiuos 2010 - uosius metus, prašykime Dievo, kad stropiai klausydamiesi jo žodžio visu savo gyvenimu pasiryžtume įvykdyti Jo įsakymą: Eik! Gyvenk! Kentėk! Mirk! Bet visada būk, kuo privalai būti. Būk žmogumi iš didžiosios raidės! (plg. „Mons. K. Vasiliauskas“. Amen.