Kas laisvę kaip varpus į dangaus bokštus kelia -
To niekas nepavergs. Tautos nenugalės,
Kuri į Dievą tiki ir aukotis gali,
Išlydžius laisvės varpą iš pačios širdies.
                                           (K. Genys)

Taip rašė mūsų tautos aktorius, laisvės šauklys, žinomas poetas Kęstutis Genys tarsi patvirtindamas apaštalo Jokūbo žodžius: „Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą (...), jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems (...). Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo“ (Jok 1,12-17).
Iš tiesų mes galim džiaugtis ir sakyti, kad mūsų tauta yra palaiminta, nes jai teko patirti ne vieną stebuklą, padovanotą Dievo. Mūsų mažytę tautelę ne kartą slėgė okupacijos našta. Mūsų žemę trypė ne vieno svetimšalio batai. Tačiau Dievo valia ji atrasdavo savyje jėgų ir ryžto numesti vergystės pančius ir prisikelti naujam, laisvam gyvenimui.
Šiandien mūsų tauta mini vieną labiausiai širdin įsirėžusį Lietuvos prisikėlimo rytą.
1918 metais vasario 16-ąją Lietuvos taryba, vadovaujama Lietuvos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus, ryžosi pasirašyti Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tai buvo drąsus žingsnis, visi pasirašiusieji rizikavo savo asmenine laisve. Nuo šios dienos Lietuva buvo laikoma laisva ir nepriklausoma, nors dėl tikrosios laisvės, dėl tikrosios nepriklausomybės dar reikėjo pakovoti, paskelbtą laisvę dar reikėjo apginti nuo rusų, lenkų ir vokiečių. Tačiau žingsnis buvo žengtas. Nušvitusi šviesa jau negalėjo užgęsti. Tikėjimas, vienybė ir viltis, kad Dievas neapleis padėjo išlikti ryžtingoje dvasioje.
Tauta tuo metu išgyveno dvasinį pakilimą, iš Lietuvos bažnyčių ir šventų vietų į dangų kilo rožinio ir dėkingumo maldų pynės.
Kaip padėką Dievui už padovanotą laisvę kilo sumanymas pastatyti ir šią didingą Tautos šventovę. Tačiau ne ilgai lietuviams teko kvėpuoti laisvu Tėvynės oru. Po dvidešimties metų, kai buvo sukurtos savos mokslo institucijos, sava kultūra, kai ekonomiškai Lietuva beveik pasivijo laisvuosius Vakarų kraštus, jai teko vėl rimtas išbandymas. Beveik 50 metų mūsų tauta vėl buvo okupuota tik ne carinės Rusijos, o sovietų. Daug nuožmiau negu Muravjovo – Koriko laikais Lietuva buvo rusinama, naikinami Lietuvos kultūros židiniai, ypač griaunamos arba paverčiamos sandėliais bažnyčios. Šiai bažnyčiai teko liūdna dalia – ji tapo gamybiniu pastatu, virš kurio aukščiausiame bokšte buvo lietuvių ir rusių kalbomis išrašyta: „Šlovė TSKP“.
Šventasis Raštas moko, kad tautos laisvė, gerovė bei harmonija jos gyvenime priklauso nuo tautos tikėjimo ir moralės laipsnio. Štai kodėl pirmiausia okupantai stengiasi išrauti tikėjimą, palaužti moralės šaknis, kad blogio pasaulis galėtų įsiviešpatauti iškreipdamas tikrąsias vertybes. Blogio pasaulis buvo geras paklusniems, jiems po sovietų saule buvo šilta, saugu ir ramu.
Dar šiandien po 20 metų nepriklausomybės kai kurie su nostalgija prisimena anuos laikus. Vos tik kyla sunkumai, tuoj pat pasigirsta piktdžiugiški balsai, šlovinantys okupantus ir smerkiantys dabartinius laikus. Nors mes esame laisvi, laisvai galime išpažinti tikėjimą, tačiau blogis niekada laisva valia neužleidžia savo pozicijų. Piktojo pasaulis ir jo tarnai daro viską, kad tik žmogus nerastų Dievo, nes tuomet daug lengviau įgyvendinti juodžiausius sumanymus. Visi juodojo biznio magnatai siekia pavergti žmogaus, ypač jaunimo sielą, apnuodyti ją svaigalais, troškimu laisvo sekso ir prievartos.
Šiandien Evangelijoje Jėzus klausia mokinių: „Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? Turite akis ir nematote; turite ausis ir negirdite?“ To paties Jis klausia ir mūsų! Jei mes nematysime vis labiau įsišaknijusio blogio, jei negirdėsime pavojų skelbiančių garsų, jei neatsigręšime į Dievą, tai labai greitai galime atsidurti ties praraja.
Prisimindami anų dienų lietuvių tautos vienybę bei pasitikėjimą Dievu, junkimės ir šiandien vieningoje maldoje, prašydami malonės mūsų tautai. Tegul Jo šviesa nutiesia tikrosios laisvės kelią per nuodėmių ir klaidų tamsos labirintus. Amen.