Mieli broliai ir seserys Kristuje, šio vakaro skaitinių liturgija primena mums Jėzaus paskutinį vakarą su mokiniais, kai „Jam atėjo metas iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą“ (Jn 13,1). Šios vakarienės metu Jėzus „parodė saviesiems savo meilę iki galo“ (Jn 13,1). Apaštalas Paulius aprašo Eucharistijos įsteigimo sceną. Eucharistija pirmiausia yra Kristaus mirties ir prisikėlimo atminties paminklas.

Atminties dėka žmonija neleidžia į užmarštį nugrimzti svarbiems įvykiams, kurie nulemia istorijos kaitą. Kiekviena tauta iš kartos į kartą perduoda atminimą tų įvykių, dėka kurių tauta išlieka ori, laisva ir nepriklausoma. Taip mūsų tauta kasmet mini jai svarbias datas: valstybingumo, vasario 16-sios, Kovo 11-osios ir kitas.

Kai Jėzui atėjo laikas skirtis su savaisiais, Jam, be abejo, kilo klausimas, kas galės geriausiai Jį priminti? Kas gali būti amžinesnio už duoną ir vyną, kurie suteikia valgantiems gyvybę ir džiaugsmą. Dalindamas duoną ir duodamas gerti vyno, Jėzus mokiniams kalbėjo: „Duona, kurią jums duodu, yra mano kūnas, kuris bus laužomas ir dalijamas už jus. Vynas, kurį jūs geriate, yra mano kraujas, kuris bus išlietas už jus. Ir užbaigė: „tai darykite mano atminimui“ (plg.1 Kor 11,23-26).
Jėzus manė, kad duona ir vynas geriausiai išreiškia Jo gyvenimą – atiduotą už kitus.

Kiekvieną kartą dalyvaudami Eucharistijos šventime, mes turim prisiminti ne tik Jėzaus gyvenimą, bet svarbiausia turim galvoti apie tai, kad Jis iš tikrųjų yra čia ir dabar. Turim galvoti ne apie mirusį Jėzų, bet apie prisikėlusį Kristų. Tik dėl prisikėlimo įmanomas realus Kristaus buvimas Eucharistijoje. Evangelija pagal Joną aprašo kitą Jėzaus meilės nuolankumo parodytą artimiesiems sceną. Tai kojų plovimas, kuris žydų papročiu buvo vergo darbas. Mokiniai pasimetę, nesupranta, kas vyksta, Petras net prieštarauja, juk tai jis – mokinys turėtų Mokytojui kojas plauti. Šią akimirką mokiniai dar nesuvokia, kad Jėzus apreiškia visiškai naują dalyką, naują požiūrį į Dievo ir žmogaus santykį ir ne tik į tai, bet ir į įvairios kilmės, kultūrų, rasių žmonių tarpusavio santykį.

Mes dažnai žavimės žmonėmis, kurie atlieka didžius darbus, iškeliame juos į aukštumas, paklūstame jiems. Tačiau žavėjimasis nėra meilė. Didžiūnams „maži žmogeliai“ nereikalingi. Meilė reiškia artumą, abipusiškumą, mylintiems reikia vienam kito. Per Įsikūnijimą Viešpats tapo mažutėliu, bejėgiu, susilygino su kiekvienu mažiausiuoju, kad taptų draugu, mylimu ir artimu.

Kojų plovimas – tai Kristaus meilės esmė. Tai apreiškimas, jog norėdami įeiti į Dangaus Karalystę turime tapti tokiais kaip Jis – Jėzus, nuolankiais, trapiais, turinčiais tarnystės dvasią.

Mielieji, kiekvienam gyvenančiam krikščioniškai, ateina išbandymo akimirka, nesvarbu, kas tai bebūtų: kančia, negarbė, mylimųjų pasitraukimas ar veiklos žlugimas. Tada nulemiama jo krikščioniškoji būtis: ar jis išlieka neviltyje ir tamsybėse, ar taip laimi Kristaus dalį?

Su meile, nuolankiai žvelgdami į kryžių ,prašykime Jėzaus malonės, kuri sunaikintų mūsų širdyse slypinčius neapykantos, išdidumo, egoizmo, o ypač puikybės daigus, kad galėtume Jo akimis žvelgti į kiekvieną, kuri sutiksime savo gyvenimo kelyje.