2007-06-24

Mane Viešpats pašaukė dar negimusį, – dar motinos įsčiose tebeesantį, jis ištarė manąjį vardą (Iz 49,1). Taip kalbėjo pranašas Izaijas keletą šimtmečių atgal, prieš gimstant Jonui Krikštytojui. Šie Izaijo žodžiai puikiai tinka didžiam pranašui, paskelbusiam ateisiantį Mesiją.

Prisiminkime Zacharijui angelo pasakytus žodžius: „Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu (...).Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios“ (Lk 1,13,15).

Jono Krikštytojo šventė primena mums Dievo meilę ir gailestingumą žmonėms, kurie nenustoja vilties, „nepriekaištingai vykdo(ė) visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus“ (Lk 1,6), kantriai, nuolankiai meldžiasi ir tiki Dievo galia. Taip atsitiko Zacharijui ir Elzbietai. Jie neturėjo vaikų, sulaukė senatvės, tačiau neabejojo, neprarado vilties, kad Dievas juos myli ir jais pasirūpins.

Tik akimirką Zacharijas suabejojo: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis ir mano žmona nebejauna“ (Lk 1,18) ir iš karto patyrė Dievo galią: „Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“ (Lk 1,20).

Zacharijas tapo nebyliu ne šiaip dėl tuščios Dievo užgaidos. Tie Zacharijo nebylumo mėnesiai buvo laikas, kai Dievas jį mokė, kad vėliau, gimus sūnui, galėtų jį mokyti visur ir visada pasitikėti Dievu. Juk Jonui Krikštytojui ilgą laiką teko gyventi dykumoje, pasitikint vien Dievu ir laukti Jo malonės, kada galės viešai skelbti Mesijo atėjimą.

Šios dienos Evangelija didelį dėmesį skiria vardo suteikimui. Kaip girdėjome: „Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju“ (Lk 1,59). Paprastai apipjaustymo procedūrą atlieka tėvas ir nenorėdamas prisiimti sau garbę, berniuką pavadindavo jo senelio vardu. Tačiau dabar susirinkusieji norėjo pagerbti būtent, jį Zachariją, ir pasiūlė berniukui tėvo vardą.

Tam pirmiausia užprotestavo motina: „O, ne, jis vadinsis Jonas!“ (Lk1,60).
Susirinkusieji nustebo: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo!“. Jie ženklais paklausė tėvą (...). Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“ (Lk 1,64).

Taip Kristaus pirmtakui buvo suteiktas krikščionių tradicijai brangus vardas Jonas, kurio šaknyje yra „malonė“. Tai ypatinga Dievo malonė savo tarnui, kurį pašaukė svarbiai misijai – skelbti Mesijo atėjimą.

Mielieji, kiekvienam iš mūsų Dievas yra numatęs planą, kiekvienas mes esame mylimas Dievo kūrinys, tik ar kiekvienas sugebame, kaip Jonas suprasti ir taip aistringai kaip jis, pasitikint Dievu, įgyvendinti mums skirtąjį pašaukimą. Jonas krikštytojas iki galo buvo ištikimas savo pašaukimui ir nuo pat gimimo visiškai pateisino Viešpaties angelo jam paskirtą vardą.

Norėčiau atkreipti dėmesį į šį momentą, ypač jaunų mamų, kurios renka savo vaikui vardą. Kartais vaikydamiesi mados, pasižiūrėję serialų, suteikiam savo vaikui tokį vardą, kurio prasmė mums, lietuviams, dažnai juokinga arba tiesiog nepriimtina.

Jonas Krikštytojas yra visiems mums ištikimybės Dievui pavyzdys. Jis nė karto nesuabejojo savo pašaukimu, nė akimirkai nėra suabejojęs, kad jo triūsas buvo veltui. Kai Erodas jį įkalino, jis siuntė savo mokinius paklausti Jėzaus: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Lk 7,19). Jis buvo tikras tuo, kad jam skirta misija – skelbti Mesijo, Pasaulio Išganytojo atėjimą – ir tai darė nuoširdžiai, pasitikėdamas dievo galia.

Priešingai, nei Jonas mes dažnai nusiviliam dėl savo bevaisio triūso. Atrodo, tiek daug meldžiamės už tvirtas krikščioniškas šeimas, už tuos, kurie nepripažįsta Dievo, prašant jų atsivertimo, daug darbuojamės remiant vargšus, asocialias šeimas, daug dirbame evangelizacijos srityje, o padėtis menkai keičiasi. Atrodo pralaimim kovą už gėrį, vis nugali blogis. Tačiau, tai netiesa. Mūsų pastangos nėra bergždžios, jos duoda vaisių, tik reikia kantriai išlaukti, daug melstis ir pasitikėti Dievo galia.
Kai pasijaučiame nuvargę ir liūdesys apima mus dėl nesėkmių, prisiminkime Jono Krikštytojo istoriją. Jo tėvai, Elzbieta ir Zacharijas, atkakliai meldėsi ir tikėjosi, kad Dievas jų neapleis. Už tai buvo padovanoti senatvėje – susilaukė sūnaus.
Pats Jonas krikštytojas daug kentėjo, buvo persekiojamas ir mirė dėl tikėjimo. Jo tarnystės vaisiai pranoko lūkesčius.

Po daugelio metų nuo Jono mirties, apaštalas Paulius rado mokinių Efeze, kurie išpažino jo mokslą. Kai apaštalas Paulius efeziečių paklausė: „Tai kokį krikštą jūs esate priėmę? Jie atsakė: „Jono krikštą“ (Ap19,3).

Mieli broliai ir sesės Kristuje, mes turim nesiliauti prašę Dievą kantrybės ir ištvermės, vykdant Jo planus, skirtus mums. Įsivaizduokime, kokia stipri ir nenugalima būtų Bažnyčia, jei kiekvienas iš mūsų leistume Dievui veikti mumyse taip, kaip Jonas Krikštytojas jam buvo atsidavęs. Jis kiekviename asmenyje matė Dievo kūrinį, nepaisant jo socialinės kilmės ar įgimtų gabumų.

Prašykime Šventosios Dvasios išminties, kad galėtume su meile ištiesti ranką kiekvienam, stokojančiam šilimos ir dėmesio, kad mūsų maldos, mūsų liudijimai perkeistų sugrubusias širdis, kad kaip pas Joną Krikštytoją plūdo krikštytis minios žmonių, taip ir pas mus skubėtų žmonės sušilti, pasisemti gėrio ir kantrybės. O svarbiausia niekada nenustokime pasitikėti Dievo galia, Jo gailestingumu ir begaline meile kiekvienam iš mūsų. Amen.

                            Parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius