Viskas baigta. Jėzus nukryžiuotas mirė ir paguldytas į kapo duobę, kaip ir kiekvienas mirtingasis. Mokinių viltys sužlugdytos, jų širdys sukaustytos skausmo. Juos gaubia nevilties tamsa, kuri, rodos, nugalėjo šviesą. „Kas dabar bus su mumis?“ – visą naktį nedavė ramybės šis klausimas. Gailestingosios ir mylinčios moterys, priešingai, visą naktį tarėsi ir mąstė, kaip ryte nueis prie kapo, nusineš aliejų ir juo išteps mylimojo Mokytojo kūną. „Rytui brėkštant“ jos atskubėjo „prie kapo nešdamos paruoštus aliejus“. (Lk 24,1). Pakeliui jas kamavo viena mintis: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo“ (Lk 24,2).Įsivaizduokime jų sumišimą bei nuostabą išvydus „nuritintą akmenį nuo kapo“, o jame nebėra „Viešpats Jėzaus kūno“ (Lk 24,2). Dar labiau jos išsigando, išvydusios du vyrus spindinčiais drabužiais ir klausiančius: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!” (Lk 24,5-6). Vyrai priminė joms Jėzaus žodžius apie savo mirtį ir prisikėlimą. Moterys vis dar sumišusios, bet laimingos, viską prisiminusios, ką Jėzus būdamas jų tarpe kalbėjo, skuba šią žinią pranešti mokiniams.
Bet vyrų širdys dar vis skendi tamsoje, viltis dar negimė, jiems „moterų pranešimas“ esąs tik „tuščios šnekos“ ir jie nepatikėjo (Lk 24,11). „Vis dėto Petras pašokęs nubėgo prie kapo“. (Lk 24,12).
Išvydęs tuščią kapą, grįžta atgal „be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę“(Lk 24,12). Jis dar vis netiki. Gaubianti tamsa dar neleidžia prasiveržti šviesai, neleidžia prisiminti Kristaus tris kartus pakartotą įspėjimą: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks Jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną Jis prisikels“. (Mt 20,18-19). Įdomu, kiek čia atėjusiųjų yra įtikėję, kad Kristus prisikėlė? Jis gyvas! Apie tai kol kas liudija tuščia kapo duobė. Nuo jos prasideda mūsų tikėjimo kelias.
Kaip dažnai žmogus atsiduria tamsoje, kurioje šiek tiek kažką mato, šiek tiek kažką girdi, bet negali susidaryti tikro vaizdo. Kasdieniai rūpesčiai užgožia Dievo šviesą, neleidžia patirti Jo artumą, pasaulis atrodo gūdus ir svetimas, nežinia kur riedantis. Bauginanti tamsa rodos niekada nesibaigs, neleis šviesai nušviesti kelius, kuriais eina žmogus.
Velyknakčio apeigose dalyvauja du simboliai – šviesa ir vanduo.
Žvakių šviesa skelbia pergalę. Tamsa gali apkaltinti, pasmerkti, prikalti prie kryžiaus šviesos Nešėją, tačiau šviesa visada lieka laimėtoja. Prisikėlimas padaro ją nenugalima.
Antrasis Velyknakčio simbolis - vanduo, kuris yra ne tik gyvybės nešėjas, bet gyvenimo versmė. Velyknakčio vanduo – tai vanduo ištekėjęs iš atverto Viešpaties šono. Ant kryžiaus Kristus atidavė visą save iki paskutinio lašo. Ant kryžiaus atsivėrė brangus šaltinis, iš kurio trykšta meilė. Šis šaltinis ištryško ne iš kryžiaus ir mirties, bet iš Kristaus atsidavimo, begalinės meilės, iš Jo aukos už mus visus.
Kai velykinė žvakė panardinama į vandenį, tai tarsi simbolizuoja dangaus ir žemės susižiedavimą. Tai primena žemės atsinaujinimo stebuklą: visa, kas kilnu, vertinga ir tyra, nežūsta, keičiama į amžintąją didybę ir garbę.
Pagaliau Velyknakčio liturgijoje naujai suskamba „Aleliuja!”. Keturiasdešimt dienų rimties ir susikaupimo, keturiasdešimt dienų neskambėjimo “Aleliuja!”, kad šią naktį išsiveržtų iš mūsų krūtinių su nauja jėga, džiaugsmingai bylotų, kad mirtis nugalėta, Kristaus Dieviškoji šviesa švenčia pergalę, kviečia mus pamiršti visus rūpesčius ir negandas ir iš visos širdies vieningai giedoti džiaugsmingą „Aleliuja!“, ką reiškia „Šlovinkim Viešpatį“.