Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien švenčiame vieną iš svarbiausių mūsų tikėjimo slėpinių – Kristaus Žengimą į dangų. Šią tiesą išpažįstame kaskart sakydami Tikėjimo išpažinimą – Jis trečią dieną prisikėlė iš numirusių ir įžengė į dangų.
Turim gerą progą pasvarstyti, kas yra paslaptingas dangus, apie kurį šiandien girdėjome visuose trijuose skaitiniuose? Dangus, apie kurį kalba Šv. Raštas, yra ne tai, ką matome virš galvos, tai ne kosmosas, o dieviškoji transcendencija, simbolizuojanti Dievo pranašumą prieš žmoniją ir pasaulį. Tai Dievo dangiškoji buveinė, iškilusi „virš“ žemiškojo horizonto. Iš ten Jėzus nužengė į žemę, kad galėtų susitikti su žmogumi, papasakoti jam apie Dievo nesibaigiančią meilę ir gailestingumą, apie amžinąją laimę Dangaus karalystėje.

Žengimas į dangų, tai Kristaus – Dievo Sūnaus misijos užbaigimas žemėje. Jėzus iš žemiškojo horizonto pakyla į dieviškąją dangaus buveinę, kur Dievas Jį „pasodino savo dešinėje“, „visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų Galva Bažnyčios“. (plg. Ef. 1,20.22). Jėzus iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų. „Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui“(Ef 4,10-12).

Jėzaus Žengimas į dangų aprašomas trijose evangelijose: pagal Matą, Morkų ir Luką. Ir, jei pamenate, kiekvienoje jų akcentuojamas skirtingas teologinis momentas. Evangelijoje pagal Matą išsigandusius mokinius, Jėzus nuramina: „man duota visa valdžia danguje ir žemėje (...). Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“(Mt 28,18.20).
Ši žinia mus nuolat turi džiuginti, nes Jėzus visuomet yra su mumis, čia, žemėje, ir gali padaryti mūsų gyvenimą daug laimingesnį, gražesnį ir taikingesnį. Evangelijoje pagal Morkų, prieš pakildamas į dangų, Jėzus įpareigoja: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas (...). Kurie įtikės, tuos lydės ženklai“ (Mk 16,15-17). Kitaip tariant, įtikėję, mes turime tikėjimo džiaugsmu dalintis su kitais, padėti kitiems pažinti Kristaus Evangeliją. Tik tokiu būdu mes galim užsitarnauti išganymo malonę.

Evangelijoje pagal Luką Jėzus primena mokiniams Raštus. Jis pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels“ (Lk 24,26). Taigi, evangelistas Lukas pabrėžia būtinybę kentėti. Tik per kančią, per kryžių ateina išganymas, kito kelio nėra. O mes, vos tik susiduriame su sunkumais, puolame į neviltį, kaltiname Dievą, dažnai nusigręžiame nuo Jo.
Kitas svarbus momentas pabrėžiamas Luko Evangelijoje yra Viešpaties šlovinimas ir garbinimas. Mokiniai pagarbinę dangun kylantį Jėzų „didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą“ (Lk 24,52-53).
Mes taip pat kaskart susirinkdami bažnyčiose klausome Dievo žodžio, sužinome kaip kančia virsta keliu į šlovę, maldomis ir giesmėmis šloviname Viešpatį.

Mieli tikintieji, kaip pastebim, nors Evangelijų autoriai akcentavo vis skirtingus Kristaus Žengimo dangun teologinius momentus, tačiau visi jie darniai įsilieja į mūsų supratimą apie Jėzaus gyvenimą, Jo kančią, prisikėlimą iš numirusių ir šlovingą sugrįžimą į Tėvo namus. „Jūs esate šių dalykų liudytojai“(Lk 24,48), - pasakė Kristus ir davė nurodymą „jo vardu visoms tautoms“ (Lk (24,47) skelbti apie tai, kad visi „atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (Lk 24,47).
Štai jau du tūkstantmečius įtikėję krikščionys iš kartos į kartą perduoda šią Gerąją Naujieną ir visiems, kurie įtiki, Jėzus pažadėjo išganymą.

Džiaugdamiesi Jėzaus pergale prieš nuodėmę, nuoširdžiai melsdamiesi prašykime: „Viešpatie, padėk man pažinti pagrindines gyvenimo Tavyje kryptis: kokia yra „viltis, į kurią esame pašaukti“, „koks Tavo (Jo) šventųjų garbingo paveldo turtas“ ir „kokia nepalyginama Tavo (Jo) galybės didybė mums, tikintiesiems“ (Ef 1,18-19).